|
Ištrauka iš nuostabios poemos "Eglė žalčių karalienė"..
Visa poema graži,ne tas žodis, bet man gražiausia šita ištrauka.
Ji yra ir dainuojama.
KUR NAMUČIAI NAMAI
Paskubėk, Eglužėl,
Tu vaikais vedina, -
Niauriai merkiasi vėl
Devintoji diena.
Bėga žalčio vaikai,
Pasiilgę namų, -
Svetimi čia takai
Tarp žmonių svetimų.
Debesys nerangus, -
Po juo saulė žemai.
O tėveli brangus!
O namučiai namai!
Ūžia jūra smarkyn, -
Gaudžia vėtros aidai.
Debesys vis artyn –
Dengia dangų juodai.
Blyksi žaibas trankąs. –
Pyksta jūra. Gūdu.
Eglė tiesia rankas, -
Šaukia žaltį vardu:
- Žilvine, Žilvinėl,
Jau saulelė žemai. –
Žilvine, Žilvinėl, -
Kur namučiai namai?
Jei tu gyvas – atplauk
Balta pieno puta.
Jei negyvas – atplauk
Juoda kraujo puta!
Be baigos atvangos
Dunda jūra gili.
Ir banga už bangos
Atskuba iš toli.
Baltaskarių bangų
Vainiku apsupta,
Atliūliuoja... Baugu!
Juoda kraujo puta.
Ne vėjinga nakčia
Lūžo nendrė žalia –
Laužė Eglę kančia,
Sielvartinga dalia.
- Kas nužudė? Kuris?
Žilvinėli brangus?
Te jį žemė praris!
Te užgriūn jį dangus!
Kas iš jūs keturių
Laužėt žodį? Skaudu!
Ką vadinti turiu
Išdaviko vardu?
Prie jos kojų slidžiai
Prisiglaudus staiga,
Sušlamėjo gūdžiai
Kruvinoji banga:
- Saulei tekant anksti,
Mūs dukrelės žinia –
Dalgiais broliai pikti
Užkapojo mane.
Sudejavo. Ir vėl
Atgalios ėmė plaukt --
Žilvine, Žilvinėl!
Dar sustoki, palauk!
Eglė šaukia kaip gal,
Kad sugrįžtų jisai.
Bangos rieda atgal
Ir išnyksta visai.
Trys žaltienės sūnai
Žvelgia rūsčiai, stačiai,
O dukrelė... Jinai
Vien kukčioja karčiai.
Keikia prakeiksmu ją
Motinėlė tikra:
- Būk prakeikta!.. Deja!
Išdavikė dukra!
Virski drebule tu! –
Visais lapais drebėk!
Paukštis joks nenutūps
Prie tavęs, nečiulbės.
Tešukuos, tegu raus
Vėtra plaukus piktai!
Tegu lietūs išpraus
Tau veidelį baltai!
Nusileido naktis
Ant laukų ir kaimų –
Kas gi mus pasitiks? –
Be namų, be namų...
Jau naktelė tamsi –
Šen bei ten žiburys --
Namuose jau visi
Užsisklendę duris.
Trobelytė menka
Ir ugnelė skaidri --
Atiduotum kažką! –
Kam tu jos neturi?
Ūžkit, vėtros, smagiau!
Barkit, guoskite mus!
Mes negrįšim daugiau
Niekados į namus!
Jums nelemta, sūnai,
Augt berneliais dailiais!
Jus užkeikiu nūnai: -
Virskit medžiais žaliais!
Ąžuolas šiuos laukuos
Bus miškų pažiba.
Uosis oš. Ir kukuos
Gegužėlė raiba.
Ir Berželis...Prie jo
Liemenėlio dailaus
Mergužėlė rymos,
Kai bernužio ji lauks.
O pačiam vidury,
Užsiskleidus skara,
Aš – eglelė niūri –
Seno žvejo dukra.
Ir vienodai tamsi
Vasarėlė žiema –
Mėlynam liūdesy
Rymosiu laukdama.
Man prie šono linguos
Čia sūnai milžinai --
Priešais jūra banguos
Amžinai, amžinai----
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
