Nagi, buvau sukūręs kažkada temą apie Salomėjos Nėries gyvenimo kontraversijas. Bet dabar - kita tema. Tiesiog jos eilėms.

Sudeginkit mane

Sudeginkit mane - kaip raganą!
Sudeginkit mane žėruojančiame lauže!
Nesudrebėsiu aš nė vienu sąnariu!
Nė lūpų nepraversiu - klausit ar neklausit.

Tiktai žiūrėsiu, kaip saulutė leidžias, -
Kaip glosto veidą man jos švelnūs pirštai…
Ir nežinosit jūs - kodėl aš jums atleidžiu,-
Ir nesuprasit jūs - kodėl šypsodamos aš mirštu.

Bučiavo žemę vasaros dangus - -
O žemė nuotaka saldžiai sapnavo.
Ir tolimosios žvaigždės dainavo meilę mūs, -
Ir mūsų žvaigždės akys laime spinduliavo.

Dabar - sudeginkit mane, - kaip raganą, -
Kur žemę nušvietė dangaus ugnim!
Jums palieku aš jūsų pragarą!
Dangus tegul išnyksta su manim!

Čia tas eilėraštis, kurį Salomėja Nėris parašė besibaigiant karui.

* * *
Kai po šalnų pradės žydėt alyvos,
Lakštingala negali nečiulbėti…
Tegul griuvėsiu akys dar negyvos,
Te vieškeliai išmalti ir duobėti,

Ir kvapas parako, lavonų
Dar tebetvyro ant pilkų dirvonų.
Išlyginsim kelius, užsėsime laukus,
Gimtasis židinys bus vėl jaukus.

O aušros vasaros - ankstyvos
Mūs darbštumu turės stebėtis.
Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, -
Lakštingala negali nečiulbėti.

Maskva, 1944.IV.13

Čia kažkas minėjo, kad nėris buvo lengvo elgesio ...

PABUČIAVIMAS

Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir, kaip žaibas staigus ir svaigus, kaip naktis –
O galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa..
Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis.

Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų –
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo –
Ji, kaip vergė, prie tavęs dieną naktį rymos.

Ne gyvatė įkando – karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna –
Negaliu aš pamiršti... Ne žinau, kad ir tavo
Visos mintys ir aistros – bendro laužo liepsna!


Nėris, Salomėja. Pėdos smėly: Eilėraščiai. - Kaunas: Sakalas, 1931.

Pratęsiant tą pačią temą, jei jau užkabinom. Iš kitos pusės...

Nepažįstamai draugei

Tu mane myli? Tu manai,
Kad aš labai, labai kažin kas?
Brangioji mano! - Nežinai,
Kaip aš į nuodėmes palinkus!

Jaunystė švaistėsi žaibais -
Nūnai jau vasara nunoko -
Tu gal stebėsiesi labai,
Kad aš gyvent lig šiol nemoku?

O mane laimė guodė jau
Ir baudė, nubaudė ne sykį -
Gyvenimą juk nuodijau -
Tą našlaitėlį pavainikį.

Su ja prasilenkiu dažnai
Ir kankinuos tada paklaikus -
Brangioji mano! Nežinai,
Kokia iš manęs vėjo vaikas!

1936.I.20.

Jee, "Hiperbolė"
********************************
Va, atradau eilėrašti ir apie Nėries vaikelį ar bernelį - narkomaną, kuris galų gale nutarė mesti

MANO VAIKELIS

Brydė rugiuose - ne žvėries -
Ant katinėlio kam baries?
Tai baltaplaukis mano vaikelis -
Kur tu iries?

Dėl aguonėlės raudonos,
Rugių gėlelės mėlynos
Toli paklydo mano vaikelis
Baltuos miškuos.

Jam apie duoną jie dainuos,
Pasaulio sielvartą dėl jos -
Bet nesupranta mano vaikelis
Rugių dainos.

Jam pilna žemė spindulių,
Margų drugelių ir gėlių -
Skraido, plasnoja mano vaikelis
Pats drugeliu -

Ir ... sudraskyta aguona,
Gėlė nuvytus mėlyna -
Sukniubęs rauda mano vaikelis:
Gėlių gana!

1937.IV.2.

Ką čia po vieną eilėraštuką mėtysim, kas norės pasiskaitys čia -> http://katekizmas.group.lt/text/lietuviai/neris/00.html
***************************


P.S. panelytė tikrai buvo verta grieko

Pagaliau..
Iš ankstesnės meilės lyrikos čia.
berods nuorodose jų nėra, jei kartosiuos, atsiprašau..
Kiek kitoks šokinėjimas eilėmis..

TU TAIP TOLI

Ateina vakaras nykus,-
Ir sutemos-išbalę šmėklos
Apgaubia mėlynais sparnais.

Ateina vakaras.-
Ir vienumoj tave šaukiu-
Visa širdim, visais jausmais.

Tu taip toli...
Tu neišgirsi mano šauksmo.
Tu taip toli-
Kaip saulė nusileidus.
Tu taip toli-
O neprišaukiamas pavasari!

Jaunystė- visagalinti!
Ir aitvaras- padangių žirgas
Atneš mane prie tavo slenksčio,-
Ir stoviu tarpdury:

-Aš neturiu nei aukso, nei sidabro,
Nei perlų iš giliausio marių dugno.
Aš tau nešu dainuojančią jaunystę
Ir tavo židiniui negęstančiąją ugnį.

1927.IX.25

KUR BALTOS STATULOS

Kur baltos statulos
Ir tamsiai žalios nišos,-
Ten vieną vasarą
Likimai mūsų rišos.

Atsimeni:-klajojam
Po parką gilų, seną...
Ir jausmas - gyvas kraujas
Mums ugnimi srovena.

O karštos pietų naktys!
Pagundomis pritvinę!
Svaigina rožių kvapas--
Kalnuos jau sirpsta vynas.

Kaskados baltos teškia
Perluos po mūsų kojų--
Surinki juos ir neški
Papuoški mūs rytojų!

Ir groja naktį kiaurą
Simfonija- pagunda:
-Negrįžk, negrįžk į šiaurę,
Kur baltos pūgos bunda!
1929.

KADA MANĘS NEBUS

Kalnuos laisvi ereliai nardo,-
Kalnuos ir mes abu--
Vai, kas kartos tau mano vardą,
Kada kalnų nebus?

Mums vėjai laisvės dainą suokia.
Laisviems nerūpi nieks!
Vai, kas primins tau mano juoką,
Kai vasara prabėgs?

Diena su saule nusileido,-
Su saule vėl nubus--
Vai, kas pakeis tau mano meilę,
Kada manęs nebus?

1930

Dar porelė:))
Ir visgi- labai jautrios ir nuoširdžios jos eilutės.

VALKATA
Jis valkata! Jis -paskutinis!
Šaukia žmonės. O aš vos gyva.
Nuo jo žvilgsnių man dega krūtinė,-
Nuo jo žodžių man svaigsta galva.

Kaip sacharose vėjas laisvūnas-
Visagalė jo smuiko daina.
Jis nupirko ir sielą, ir kūną
Savo magiškų burtų kaina.

Panorėk!-aš nueisiu į dangų!
Ar nužengsiu juodan pragaran!
Dėl tavęs- ne vien mirt pasirengus,-
Bet gyvent ir nemirt amžinai!

1930

TAU JAUNAM

Sužydėjo pievų gėlės
Lyg vienai,-
Sužydėjo visos gėlės
Man jaunai.

Aš surinksiu lauko žiedus
Lig vienam,-
Aš surinksiu lauko žiedus
Tau manam.

Plaukia, plaukia baltos burės
Per marias,
Mano dainą neša vėjai
Per girias.

Už tų marių kyla bokštai
Ateities,-
Šviesūs, šviesūs tavo rūmai-
Be nakties.

Skamba vasaros auksinės
Tau jaunam,
Skamba, skamba mano dainos
Tau vienam!

1926.VI.11