Gerai, gerai, Klaustuk, užvežė darbų, padarytų bukesniu peiliuku..
Tai lieka ne aštrių peilių reklama, o kas?.Sugadintas maistas, kaip Balvančikas sako..

dar 4..)

Ne vaisius ir ne uoga- sūris....Vienija pjaustinėjimas.

Logiškai mąstant, tai turėtų būti padaryta ne iš sūrio, o iš sviesto, nes ant popierėlio po skulptūrėle parašyta „Butter“.../ arba aš po tractor plastmasinės mergaitės pasidariau per daug įtari /

Neatkandęs nesuprasi, Newa. Ten buvo nurodyta, kad sūris, manau kad ir iš sviesto, nors jis ir trupa, išeitų kažkas panašaus. Sūris turėtų būti ir patikimesnis - jis netirpsta rankose nuo jų šilumos;)

Vakar griezineliais obuolius bepjaustydama susimasciau,koks visdelto amzinai zaidziantis sutverimas yra tasai zmogus!Apsvaiges nuo isivaizduojamos isivaizduojamo pasaulio laisves ir neretai pamirstantis,kad visa tai yra ne kas kita,o tik-iliuzija..Tiesa,visai smagi iliuzija .

Sakyčiau, iliuzija esti dvejopa- perteikiančiojo ir priimančiojo. Šiuo atveju, kas- ką, nuo perteikimo galios ir priimančiojo gebėjimų priklauso. Galima ją identifikuot tuoj pat, galima ir nepastebėt..
Ne veltui daug meno kūrinių atitenka iliuzijos sričiai..

Obuolys apskritai toks įtartinas fruktas, kuris gali visai nelauktai pakeisti supratimą apie pasaulio suvokimą. Kaip antai: paragavo Ieva ir Adomas obuolio ir išvarė dievas juos iš rojaus... bamptelėjo krituolis žemėn ir susišvietė Niutono galvoj visuotinis žemės traukos dėsnis... O kur dar visokie su ar be realaus pagrindo atsiradę pasakiški, mitiniai, mistiniai nesantaikos, pažinimo, grožio ir išminties obuoliai... Ir metai šiemet tokie obuolingi pasitaikė... nesunku prisižaisti...
O tas obuolių pjaustymas - atrodytų toks nekaltas užsiėmimas - kartais taip suaktyvina smegenų veiklą ir vaizduotę, kad išsitrina bet kokios sąlyginės ribos tarp tikrovės ir iliuzijos. Ir tik smigtelėjęs iki kraujo į pirštą peiliukas sugrąžina į tariamą realybę...