Grožio standartai

Moteris ir grožis – tarsi du neatsiejami dalykai. Dėl grožio džiūgaujame, dėl jo kremtamės, dėl jo esame pasiryžusios daug ką paaukoti.

Aukšta ir liekna figūra, putniomis krūtimis ir riestais sėdmenimis, ilgos kojos bei gulbės kaklas – štai grožio idealas. Betgi tas idealas toks buvo ne visada. Kiekvienas žmonių istorijos amžius diktavo savus grožio idealus.

Antikinėje Graikijoje ir Romoje buvo vertinamas natūralus, žemiškas grožis. Moters grožio idealas sietas su džiaugsminga, energinga, gracinga ir švelnia būtybe. Antikoje vyravęs sporto kultas ir moters figūrai kėlė sportiškos figūros reikalavimą. Suglebusi, vangi, silpnų raumenų moteris galėjo kelti geriausiu atveju tik gailestį.

Viduramžiai atnešė visai priešingus reikalavimus grožiui. Priešindamiesi Antikos dievybių kultui ir išaukštindami krikščioniškąją religiją, Viduramžiai sukūrė savąjį gražios moters idealą. Juo tapo pamaldi, uždarais, į maišą panašiais rūbais, dengiančiais nuodėmingą, šėtoną gundantį kūną, anemiška moteris.

O štai Renesansas garsiai pašlovino moterį. Ypač kūno grožį. Gražuolė tais laikais turėjo būti apvalių pečių, aukštos krūtinės, ilgų ir grakščių kojų, mažomis, siauromis pėdutėmis, ilgų bei dailių rankų, ilgais pirštais. Po Viduramžių nykios ir pilkos būtybės moteris Renesanse sutviska tiek fiziniu, tiek dvasiniu grožiu.

Gyvą ir švytinčią Renesanso moterį grožio idealų estafetėje vėliau keitė trapios, plokščiomis krūtinėmis, silpnų raumenų, nuolat alpstančios gražuolės. Dar po jų į grožio sceną įžengė dailaus stoto, tvirto sudėjimo moterys.

Kaip bebūtų gaila, bet tik dvi epochos – Antika ir Renesansas – gražuolės idealui kėlė reikalavimus turėti gyvybingą, judrų kūną ir jame ištobulintą sielą. Visi kiti laikmečiai, beje, šis ne išimtis, tenkinosi arba moters kūno formų garbinimu, arba žavėjimusi jos dvasinėmis savybėmis.

Visgi niekas neprieštaraus, kad gražus kūnas – tai proporcingas kūnas. Nuo žilos senovės buvo ieškoma proporcingumo matų. Štai buvo manoma, kad proporcingas kūnas turėtų atitikti kvadrato formulę. Pagal „senovės kvadrato“ formulę, kūnas su pakeltomis pečių aukštyje ir į šalis praskėstomis rankomis ir kojomis turi sudaryti ratą, kurio centras yra bamba.

Senovės Egipte buvo taikomos tokios grožio proporcijos: didžiojo piršto ilgis turi būti 19 kartų mažesnis už kūno ūgį, rankos ilgis – 5 kartus, o kojos ilgis – 9 kartus.

Senovės Graikijoje gražus kūnas turėjo atitikti šiems standartams: galvos aukštis 8 kartus mažesnis už kūno, veido ilgis – 10 kartų, pėdos ilgis – 6 kartus.

Nuo senų laikų iki šių dienų atkeliavo daugelis kūno proporcingumo matų. Dar mūsų mamos žinojo, kad suspaustos į kumštį plaštakos apimtis atitinka pėdos ilgį, kaklo apimtis dvigubai mažesnė nei juosmens, riešo apimtis dukart mažesnė už kaklo apimtį, kaklo ilgis lygus pėdos aukščiui, pėdos ilgis prilygsta dilbio ilgiui, o pečių plotis sudaro ketvirtadalį kūno aukščio.

Surasti tokių absoliučiai proporcingų moterų užduotis nelengva. Pasirodo, kad kiekvienas žmogus turi unikalų, lyg jo pirštų atspaudai, kūno proporcijų rinkinį. Vis tik pagal bendriausius proporcijų derinius yra išskiriami trys kūno sandaros tipai.

Pirmasis tipas – tai asteninio arba smulkaus kūno sudėjimo moteris. Tokios dabar itin madingos. Jų kaulai smulkūs, raumenys silpni, poodinis riebalų sluoksnis nedidelis, svoris mažas, neviršijantis vidutinio, ūgis vidutinis ar aukštas, judesiai vangoki. Šiam konstituciniam tipui priklausančiai moteriai būdinga ilgos kojos, trumpas liemuo, siauras dubuo ir neplatūs pečiai. Tokia moteris atrodo liekna, bet dėl raumenų silpnumo stokoja gracingumo. Neretai ji turi iškrypusį stuburą, vaikšto ir sėdi pakumpusi, krūtinė įgaubta. Šio konstitucinio tipo moterims svarbu daugiau judėti, sportuoti, fiziškai dirbti, kad raumenys nenusilptų ir ji netaptų panaši į ligų suriestą senutę.

Antrasis kūno sandaros tipas – pikniškasis arba stambus. Tokios moters liemuo stambus ir ilgas, o kojos, palyginti su liemeniu, trumpos. Jos ūgis ir svoris vidutiniai, poodinis riebalų sluoksnis gerai išsivystęs, raumenys silpni, riešai, kulkšnys ir liemuo ploni. Ji lengvai juda, grakščiai šoka, gerai laikosi vandens paviršiuje. Šis tipas savyje slepia vieną pavojų – jei jo atstovė mažai juda ir per daug valgo, gana greit užsiaugina viršsvorį, po kuriuo palaidoja visą savo graciją.

Trečiasis konstitucinis kūno tipas – atletiškasis. Tokia moteris būna vidutinio ar aukšto ūgio, tvirtai sudėta, jos pečiai platūs, kulkšnys ir riešai stori, juosmens apimtis beveik prilygsta klubų apimčiai, raumenys stiprūs. Ši moteris greitai juda, jos judesiai staigūs. Dėl judesių plastiškumo stokos neretai tokia moteris stokoja gracingumo. Be to su amžiumi, jei nesilaiko sveikos gyvensenos reikalavimų, ji neretai tampa apkūni.

Nesvarbu, kokiam kūno sandaros tipui priskirsite savo kūną, svarbiausia nepamiršti, kad grožis grožiu, bet nieko nėra svarbiau už gerą savijautą ir judesio lengvumą./zebra/

Moters paveikslas kine.

Gal rasite pažįstamų veidų?


Hollywood Icons


Hollywood Icons 2



Hollywood Icons 3



Hollywood Icons 4


Hollywood Icons 5



Hollywood Icons 6

Kas yra naudinga organizmui ir sveika, tai ir yra grazu. Ar skaite kas nors I. Jefremova "Skustuvo ashmenys"? Ten ir apie grozi labai daug parasyta. As dievinu shia knyga.

Aha, tai knyga apie grožio ir meilės paieškas, truputį su detektyvu, taip?Skaičius truputį seniau. Kažkada skaičiau dar jo parašytas "Andromedos ūkas", "Gyvatės širdis".Kad nelabai man patinka fantastinė literatūra, tas tiesa. Vat tik kai kurie gabalai būna įdomūs. Va man labai gražiai moters paveikslas atsiskleidžia klasikinėje literatūroje.Pastaruoju metu kažkodėl mažai beskaitau..

Beveik taip. "Skustuvo ashmenys" tikrai ne fantastika. Yra vienas idomus faktas apie I. Jefremova. Jis rasydamas savo kurinius samoningai ar ne, bet padare pradzia vienai mokslo sakai. Gaila neprisimenu jos pavadinimo . Ir jis pelnitai viso pasaulio autoritetais yra pripazintas to mokslo pradininku.

Prancūziškoji neoklasika.
Žanas Ogiustas Dominikas Ingres, 19 a.

Nesuprantu, aplinkui tiek graziu vyru, o man moterys patinka.