Įvairūs menininkai įvairiu laikotarpiu skirtingai paveiksluose, kino mene ,..pavaizduoja moterį.
Įvairūs socialiniai sluoksniai, įvairūs mados reikalavimai,įvairios profesijos,..,... Sukurti MOTERS paveikslai visada dvelkia švelnumu, moteriškumu.., motinyste.., meile, ant ko laikosi pasaulis..



Pamatysite dabar daug moters paveikslų mene maždaug per 3 minutes

ji taip gundanciai ziuri

Zaliuk, paspausk į tą trikampiuką 2 kartus, ten visas filmukas yra..

Renesansas pasižymėjo tuo, kad buvo atsigręžta į antikos pasaulį, ypatingai į Graikijos kultūrinį palikimą, todėl ir susiformavo panašūs idealai. Paveikslai vėl tapo idealizuoti, rodoma kiekviena drabužio klostė, kiekvienas veido bruožas. Tačiau esminis renesanso ir graikų portretų skirtumas - tai individualių bruožų akcentavimas. Turbūt žymiausias renesanso epochos portretas yra Leonardo da Vinči nutapyta „Mona Liza“.

Kas gi lėmė tokį šios paprastos moters portreto populiarumą? Mano manymu, būtent tai, kad portrete galime pastebėti ne tik jos išorę, bet kartu lengva įžvelgti ir jos asmenybę, asmenybę su savo charakteriu, jausmais, mintimis, kurios ir galėjo sukelti tą paslaptingąją šypseną, kuri dar ir dabar mums lieka paslaptimi.

Ši šypsena atrodo tarsi kylanti iš kažkokio sąstingi ar liūdesio, gal – iš susimąstymo. Tai - ir rami šypsena. Įdomiausia tai, kad moteris nesišypso, o tik pradeda šypsotis, net atrodo, kad jos lūpos keičia savo formą, kai žiūri į paveikslą. Leonardo da Vinči sugebėjo labai talentingai parodyti tą pokytį, sugebėjo pagauti tą ypatingą akimirką ir ją užfiksuoti.

kas ten per traukinys nuotraukoje?

Fanai, tu pastabus.Matyt per neapsižiūrėjimą pagriebiau paveikslą iš serijos, kur išsidirbinėjama..Reikia pakeisti paveiksliuką. Ačiū tau..

Kai kuriuose meno kūriniuose pateikta scena, kai moteris duoda krūtį ne vaikui, o vyrui. Kokia buvo erotinė ir neerotinė šio akto samprata?


Moters krūtis turi daug prasmių lygių. Daugybėje meno kūrinių ji vaizduota neuždengta ir krentanti į akis. Simboliškai krūtis dažnai siejama su vaisingumu ir maitinimu - tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis, o plačiau - su pačia gyvybe. Efeso Artemidė, daugiakrūtė, yra puikus moteriškumo simbolis, Motinos Žemės ar pačios gamtos išraiška. Vaizdinys populiarus senovės išraiškos priemonėse, pvz., kai Hera maitina Heraklį - taip ne tik gelbėdama jo gyvybę, bet ir suteikdama nemirtingumą (kitoje versijoje tai įvyksta Heraklį už žemiškąją veiklą priėmus į Olimpą - kaip vyrą vertą Hebe, Hera dukters, rankos). Senovės Egipte daug pavaizdavimų, kaip Izidė maitina savo sūnų. Romos įkūrimo mite vilkė išmaitina Romulą ir Remusą.

Daugelyje kontekstų vaiko maitinimas krūtimi sutinkamas krikščioniškame mene. Įsidėmėtiniausi, vaikelio Kristaus maitinimas Nekaltos mergelės Marijos krūtimi (Virgo Lactans). Ši tema buvo ypač populiari 14 a. Tuscan'o paveiksluose ir skulptūroje. Šie vaizdiniai perteikia Marijos, kaip Mesijo motinos vaidmenį, o platesne prasme kaip žmonijos tarpininkės (Maria Mediatrix). Katalikybėje Marija suvokiama kaip krikščionių sielų užtarėja. Ji dažnai pavaizduojama rodanti krūtį ir tarsi sakanti "iš jos žindo Dievo sūnus". Ji tarsi visos žmonijos maitintoja (Mater Omnium, Nutrix Omnium).

Šiais atvejais nėra jokio erotinio motyvo nepaisant nuogos krūties. Pirma, didžioji moters kūno dalis dengiama drabužių; antra, krūtis neatrodo esąs natūraliu kūno organu, o tarsi kokiu priedu, dažnai būdama netgi kriauklės formos.

Kitas "moralus" krūties vaizdavimo pavyzdys krikščioniškame mene yra simbolinė "artimo meilės" (Caritas) išraiška. Tai viena iš trijų pagrindinių krikščionio dorybių šalia Tikėjimo ir Vilties. 14 a. pirmoje pusėje Italijos mene pradedama vaizduoti moteris, žindanti du (ar net daugiau) vaikų.

Tuo tarpu moteris, žindanti suaugusį vyrą, neišvengiamai turi seksualines asociacijas ir žiūrovui sukelia sudėtingas nevienareikšmes mintis. Šv.Bernard iš Clairvaux (1090- 1053) vizijose jis kreipiasi į Mariją prašydamas įrodyti ją esant Dievo motina. Kaip atsaką ji paleidžia pieno čiurkšlę iš krūties. Taip ji atsidėkoja ir už daugelį jo rašinių skirtų jai. Murillo paveiksluose (apie 1650 m.) vaizduojamas klūpantis šv.Bernardas, kuriam į išžiotą burną nukreipta pieno čiurkšlė. Marija jo nemaitina įprastu būdu, nes toks vaizdinys gali žiūrovą atitraukti nuo vizijos religinės prasmės.

Pasaulietiniame mene moteris, maitinanti suaugusį vyrą, sutinkama jau nuo 3 a. Valerijus Maksimas pateikia jaunos moters, maitinusios seną tėvą, istoriją (dažnai vadinama "Caritas Romana" pavadinimu). Valerijus aprašo stiprų temos pavaizdavimo poveikį: "Žmonės sustoja su nuostaba ir negali atitraukti akių... Tose nebyliose figūrose jie jaučia kaip žiūrį į realius ir gyvus kūnus".

Romėnų laikmečiu tema vaizduota daugybėje freskų ir terakotos tapyboje. Jų rasta ir Pompėjoje, tik, gaila, jų kokybė labai prasta. Jose vaizduojama tamsi uždara erdvė, greičiausia taip išreiškiant kalėjimą (ypač atsižvelgiant į grotuotą langą dešinėje), Pro langą prasiskverbusi švies apšviečia tik dvi figūras. Kimonas klūpi prieš Pero, šiltai žvelgiančią į tėvą. Jis žinda jos apnuogintą krūtį, nukreiptą ją jam į burną. Moralinį siužeto aspektą sustiprina užrašas, paaiškinantis tai kaip "dorybės pavyzdį" (exemplum virtutis).

Antikoje populiari tema Viduramžiais sutinkama ypač retai. Renesanso laikais, o ypač suklestėjus barokui, menininkai atnaujina susidomėjimą pagoniškais pasakojimais. Po 18 a. darbų, skirtų šiai temai, kiekis drastiškai sumažėja. Didžioji dauguma "Caritas Romana" kūrinių vaizduoja Pero apnuoginta krūtimi, kuria maitina savo įkalintą tėvą. Menininkai juose pabrėždavo moralinę siužeto prasmę, bet tuo pačiu juose buvo ir erotinis užtaisas.

Vienas negausių viduramžių išraiškų randama 13 a. Solinus rankraštyje. Pero vaizduojama nesanti kalėjime, o Kimonas, kuris nėra labai senas, išsikiša pro grotas, kad galėtų pasiekti jos krūtį. Pero puošniai apsirengusi, jos žvilgsnis rūstus ir, iš tikro, vaizdas neturi erotinio užtaiso.

Baroko ir renesanso siužeto populiarumą galėjo nulemti tai, kas 1470-71 m. Valerijaus Maksimo raštai buvo atspausdinti. XVI a. tema plėtota apie 30 kūrinių, tarp kurių ir tokių garsių menininkų kaip Gulio Romano ir Perino del Vaga. Paskutiniojo paveikslas su Pero, maitinančia Kimoną per grotas ir esantis Genujos Palazzo Doria, laikomas įkvėpęs Caravaggio 1607 m. "7 maloningus aktus".

Naples esančios Pio Monte della Misericordia altoriuje Caravaggio pavaizdavo 7 gerus darbus, kurie katalikui leidžia pasiekti išsilaisvinimą: pamaitinti alkstantį, pagirdyti trokštantį, priimti keliaujantį, aprengti nuogą, aplankyti sergantį ir kalintį (žr. Mt 25:35-36) bei palaidoti mirusįjį. Dešinėje pusėje moteris maitina vyrą, prakišusį galvą pro grotas. Šis aktas iliustruoja du gerus darbus - aplankyti kalinį ir pamaitinti alkstantį. Vienok, Caravaggio nebuvo užsipultas, kad panaudojo pagonišką sakmę. Net daugiau, 1613 m. dokumentai pažymi, kad Bažnyčios tėvai aukštai vertino tą kūrinį ir nusprendė, kad jis neparduotinas nepriklausomai nuo pasiūlytos sumos. Kiti 1621 m. dokumentai nurodo, kad neleista niekam jo kopijuoti.

Daug erotiškesni gausūs 16 a. vidurio "Caritas Romana" pavaizdavimai, pvz., vokiečių Barthel ir Sebald Beham graviūrose - Kimonas yra surakintas, viršutinė Pero kūno dalis atidengta ir jos koja įsprausta tarp Kimono kojų. Paplitusios šios graviūros skatino temos populiarumą ir tuo laikotarpiu sukurta apie 200 jai skirtų kūrinių.

Net Rubensas nutapė kelis jos variantus. Pirmajame 1610 m. paveiksle akivaizdi Beham įtaka. Jame jaučiamas erotinis potraukis. Kimonas yra beveik Pero amžiaus raumeningas vyras. Vėlesnėje graviūroje, skirtoje Bruges vyskupui Carel can den Bosch, pabandyta sumažinti erotinius aspektus įdedant užrašą, paaiškinantį moralinę siužeto pusę: "Matote, kokia yra tikroji meilė. Pasišventęs vaikas duoda pieno tėvui, kenčiančiam badą ir sunkias grandines - ir, sakoma, toji meilė išsaugojo gyvybę Kimonui. Taip dukra tapo tėvu savo pačios tėvui".

Kitame 1635 m. Rubenso kūrinyje Pero ir Kimonas perteikti geidulingoje pozoje. Pero yra "sultinga" ir pora jos patrauklių krūtų "išsiveržia" iš suknelės, taip aiškiai padidindamos Kimono apetitą, Sceną sustiprina du sargybiniai, vogčiomis žvelgiantys pro kalėjimo grotuotą langą. Pero, žinodama esanti stebima, meta jį juos kaltinantį žvilgsnį.

Apnuoginta moters krūtis religiniuose kūriniuose iššaukia du žiūrovo įtampos tipus. Pirma, tarp gamtiškosios ir kultūrinės reikšmių. Nekalta mergelė taip išaukštinama prilyginant ją kitoms moterims, kai oficiali krikščionybė pabrėžia jos išskirtinumą. Antra, tarp erotinio motyvo ir religinės prasmės. Bet menininkai ir jų globėjai priimdavo siužetą kaip moralinę pamoką, - ir realistinis scenos pavaizdavimas sukurdavo tai, ką Valerijus Maksimas aprašo kaip "...realius ir gyvus kūnus, perteikiančius senai įvykusius įvykius tarsi jie būtų ką tik nutikę".

truputis kitokiu moteru