Pritariu Populistui.Graffiti-tai tik dar vienas budas atskleisti ar net demaskuoti kai kurias auksto rango asmenybes.Iskelti i dienos sviesa valstybines paslaptis ir intrigas.Paskleisti i viesuma kartais tik pasnabzdomis issakomas apkalbas.
Chuliganizmas tai?Ar vis tik-laisvas zodis?

Laukine, labai gerai, kad pritari - Leninas gyvas!

Šiaip, grafitus (kas per žodis - brrr....) galima vadinti menine minties išraiškos forma, kartu siekiant ir perduoti kokią nors informaciją. Žodžio laisvės išraiška tai taip pat įmanoma apibūdinti, bet čia pat egzistuojančios gausybė kitokių - vaizduojamojo meno pakraipų, galėtų svariai argumentuoti, kad gražiai "išterliotos" sienos, tarsi atsibunda... Gautųsi, kad estetai susiginčyjo su propogandistais?:)

1. Nesu matęs nė vieno darbo su kokiu nors turiniu - sienos tiesiog nutepliotos zigzagais...
2. Net ir tai galima būtų pakęsti, bet ištepliotos skulptūros, muziejų sienos ir langai, parduotivių ir kioskų sienos ir langai ir t.t.

p.s.
- jūs gal čia iš Mėnulio rašinėjate?

Sveciau,nera namu be dumu,o darbu-be spragu..Taciau viska gyvenime galima bandyti koreguoti.
Kaip pavyzdi paimkime uzrasa atsiradusi ant vieno devynaukscio namo sienos:''Basanaviciaus gatve priklauso ''miskiniams''.''
Staiga salia atsirades kitas uzrasas:''O kam priklauso Kedainiai?''-turi jau visai kitoki efekta.
Arba dar vienas gan populiarus uzrasas atsirades nepriklausomoje Lietuvoje:''Cia yra mano kiemas!''.
Ir kitas salia:''O kur yra tavo kiemas,pilieti?''..
..

- ar jus cia visi tokio lygio pusprociai?

p.s.
nieko asmeniskai...

iš Mėnulio rašinėjantys puspročiai.. tik deja, ne vienodo lygio

Ne kiekvieną keverzonę ( beje, tą ir reiškia lotyniškas žodis „graffiti“) galima vadinti menu. Bet tikrus graferius - be jokios abejonės - galima vadinti menininkais.
Čia įdedu nuorodą į Tasso svetainę, kur ir be vokiečių k. žinių galima pasižiūrėti įdomių darbų, atliktų įvairiais stiliais (fotografinis, 3D, šriftinės kompozicijos ir kt.) įvairiose vietose ( ant pastatų fasadų, sienų, transporto priemonių ir. t. t.)

http://www.ta55o.de/home.php

Nors šiuolaikinis graffiti neatsiejamas nuo breiko, hiphopo, riedučių, riedlenčių, laukinės nevaržomos dvasios... bet tai jau yra ne tik jaunimo kultūros dalis. Tasso – vyresniosios kartos atstovas, neseniai įkopęs į penktą dešimtį, gimęs buvusioje VDR. Pastaraisiais metais šis užsiėmimas – jo pragyvenimo šaltinis, užsakymų netrūksta. Kaip ir talentingų pasekėjų.
Žinoma, tai tas retas ir laimingas atvejis, kai nėra konflikto tarp idėjos ir meninės išraiškos, tarp propogandistų ir estetų apskritai ( arba jis išreikštas minimaliai). Bet, svarbiausia, kad yra puikus sektinas pavyzdys jaunimui - pasižiūrėti ir pajausti, kuo meno kūriniai gali skirtis nuo keverzonių. Ir kad žinotų - jeigu jau niežti nagus (ar liežuvį) parašyti kokią nesąmonę, tai ją reikia padaryti taip, kad tai būtų „lyyygis“ su pretenzijom į meną.
„ Bet mene nuomonės gali išsiskirti...“, todėl suprantama, kad visada atsiras žmonių, kuriems nepatiks.

Grafitai - apie 1970-uosius Niujorke atsiradęs pasipriešinimas, įvardytas kaip kultūrinis-socialinis reiškinys. Juodaodžiai savo slapta daromais piešiniais priešinosi vietos policijos prievartai. Tai buvo tam tikra saviraiškos forma, užrašai, žymintys piešėjų teritoriją gyvenamuosiuose rajonuose, rodantys nepasitenkinimą.
1980-aisiais prasidėjo naujas etapas. Valdžia nusprendė kai kuriuos grafitų kūrėjus padaryti menininkais, kuriais sektų kiti šios kultūros propaguotojai. Paprasti gatvės menininkai tapo superžvaigždėmis. Vėliau ėmė kurtis meno galerijos, gatvės kūrėjai buvo pritraukiami į oficiozinę kultūrą. Už savo darbus žmonės gaudavo pinigų, todėl dalis tapdavo pripažintais menininkais, dalis pasilikdavo gatvės chuliganais. / Redas Diržys, Alytaus dailės mokyklos direktorius/