Tai labai plati sritis, su kuria susipažįstant įjungiami visi jausmai- džiaugsmas, gailestis,..pasigėrėjimas, pyktis,..ect.
Kad menas būtų aptarinėjamas , remiantis tik estetikos kategorijomis, kurias galima suvesti į „patinka – nepatinka“, „gražu – negražu“, reikia pripažinti, kad menas visų pirma skirtas patenkinti kuriamuosius ir estetinius žmogaus poreikius. Tai ir yra meno esmė. Tačiau negalima taip sumeninti meno reikšmės teigiant, kad kitokios, apart, estetinio ar atvirkščiai - pasibjaurėjimo jausmo, įtakos jis žmogui neturi.
Atodytų, kad menas yra pavaldus tik estetikos dėsniams. Kad jis kitaip žmogaus neveikia. Tai tik menas. Jokios naudos.
Menas ir yra menas, nes jis neturi būti naudingas. Tai ne sriuba, kurią nesuvalgysi, ir ne namas, kuriame apsigyvensi.
Mene yra dalykų, kurie prasilenkia su objektyviąja tiesa.
Jo teikiama estetinė nauda yra daug svarbesnė, negu kokie nors nežymūs prasilenkimai su tiesa..
Menininkų kūriniai skirti tiems, kas girdi tylą, jaučia trapų būties skleidimąsi, paslaptingą pavasario artėjimą ir sugeba jį įžvelgti daiktuose.
Vienas didaktikos principų yra - nuo artimo prie tolimo.Dažnai pirma susižavima svetimu menu, nepažįstant savos šalies meno.Tai kaip namą pradėti statyti nuo stogo..
Bet raskite pati didžiausią ciniką, kuris neprisilietė prie meno.Tai neįmanoma.