|
/netaisyta/
Subject: Fw: Fw: Jurgos Ivanauskaites laiskas
Jurga Ivanauskaite
"Laiskas zmonijai"
Mano likimas megsta pokstus ir paradoksus. Pokstauti jam ypac
patinka gruodzio mnesi. Pernai, gruodzio 12-aja, jau iskritus
pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais
trofejais: ryte suzinojau, kad sergu velyvos stadijos itin
piktybiska sarkoma, o vakarop man pranese, kad gavau Nacionaline
premija.
Tasyk priejau prie lango, pro asaru migla pazvelgiau i juoda,
pasibaisetinai abejinga dangu ir pagrumojau ten aukstybese
sedintiems Nezinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo uz
atsitiktinumu, sutapimu ir neisvengiamybes virvuciu. Pasnabzdomis
isreziau, nors mieliau buciau isrekusi: Sitaip nezaidziama!"
Jokio atsako, zinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikes
gyventi. Butent gyventi, o ne mirti, kad ir ka bylotu rustus,
dievu funkcijas prisiemusiu onkologu konsiliumai.Siemet gruodis
ir vel pateike dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikaliu menesiu, jie man tikriausiai
jau nebuvo skirti, ir tapau Metu Moterimi.
Visada buvau fanatiska darboholike, nei dienos negaledavau
istverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pacios ideju, kurioms
gyvendinti reiket bent penkiasdesimties klonuotu mano
antrininkiu. Taciau butent 2006-aisiais as nieko neveikiau ir
nicnieko nenuveikiau. Tik varciausi vairiu ligoniniu lovose ir
buvau vartoma ant operaciniu stalu net dviejose slyse:
Lietuvoje ir Svedijoje. Uz mano gyvybe, uz ilgesne gyvenimo
trukme ir kiek imanoma geresne jo kokybe kovojo daugybe zmoniu.
Pries juos zemai lenkiu galva.
Kiekviena is nebuties isplesta diena tikrai yra ne mano
nuopelnas. Dienas ir laika mums dalija Dievas.
Jei ka siemet ir nuveikiau, tai ismokau elgtis su laiku. Kuo
masiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti i kiekviena
valanda, minute. Laiko kiekybe ir laiko kokybe yra du visiskai
skirtingi dalykai. Akimirka gali buti ilgesne ir puikesne uz simtmeti.
Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryci
dovanotas gyvenimas, per kuri patyriau ir suvokiau daugiau nei
per ligi tol iveikta, isbaigta ir uzbaigta 44-eriu metu perioda.
"Magarycios" zodis, ataidejes is mano vaikystss, kai mudvi su
senele slampinsdavom po Palangos turgu, o snekios
zemaiciuojancios motereles ant lygiai nusistovejusiu svarstykliu
pridedavo dar viena obuoli, kelias braskes ar prie puslitrio
agrastu, subertu i laikrastini piltuveli, svysteledavo papildom?
ziupsni.
Magarycios isireze net ir mano delne: prie netiketai
sutrumpejusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mazyte uodegele.
Uz jos dabar ir laikausi, kaip uz voratinklio, kaip skestantis
siaudo.
Siame gyvenime po gyvenimo man teko is naujo mokytis vaikscioti beveik suparalyziuota koja ir kvepuoti puse plauciu. Kudikiskai
plika galva sildau vaikiskomis kepuraitemis. Chemoterapija tapo
savotiska iniciacija juk plikai nuskutamos tos, kurios
isventinamos i deives Nut zyniu luoma arba tampa budistu
vienuolemis, taigi pradeda nauja, aukstesni buties etapa. Niekur
nemaciau tiek graziu moteru, kaip kad palatose, kuriose lasinami
nuodu sinonimu tape vaistai. Glotnus it kristolo rutulys pakausis
paryskina kasdienybes aptrintus veido bruozus ir nutraukia
rutinos syda nuo akiu sielos veidrodziu. Nesuprantu, kodel kai
kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis
astraus grozio. Esu isitikinusi, kad garbingo Metu Moters titulo
nusipelne bet kuri veziu serganti mano pakeleive, sutikta
Santariskiu kliniku orbitoje. Jos visos su sventu Jeanne'os d'Arc ryztu grumesi uz buti.
Tikiu, kad Regina, it koks maistaujantis angelas metusi issuki
siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai zadejusiai
diagnozei, dabar vaikstineja savo namu sode prie Cikagos, stebi
paukscius, atskrendancius i 31 lesyklele ir seria simpatinguosius mangustus.
Regina ne uz ka nesutiko mirti, kai, pasak jos pacios, pagaliau
sutiko mylinti ir mylima vyra, kai po daugybes sunkiu,
savizudisku metu pajuto svaigu gyvenimo skoni ir salduma. Taciau
ne tik didziosios pergales vertos apdovanojimu. Visada
prisiminsiu ir ponia Roze, kuri pasiryzo numirti graziai, taip,
kad artimieji jos isejima priimtu lyg didzia Pamoka, o kada nors,
stojus ju paciu atsisveikinimo valandai, galetu susnibzdeti kaip
sv. Pranciskus: Mano Sese, Mirtie..."
Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos
pilieciai baugsciai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatsaukiamo,
nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis
kruopsciau slepiama, tarsi butu gedinga. Nemazai ligoniu gedijasi
net savo ligos jei susirgai veziu, tampi tarsi pazymetas geltona
zvaigzde ir atsiduri sveikuju pasaulio uzribyje. Musu visuomeneje
dar labai gaji nuomone, kad sunkus ligonis privalo zinoti savo
vieta:
palata, tvanku merdeti pritaikyta kambareli ar urva, i koki
traukiasi dvesti suzeistas zveris. Aplinkiniams darosi nejauku,
jei veziu pazymetasis drista islisti i viesuma, sakytum, ant jo
kaktos sviestu ryskus it Coca-Colos" reklama uzrasas: Memento
mori." Atmink, kad mirsi. Dar visai neseniai, kai pati buvau
sveika, salia vezininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga
butu uzkreciama. Apie vezi tebesklando daugybe mitu ir prietaru,
jis tebera apgaubtas baimes ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, isskyrus AIDS. Iki siol atkakliai tikima, kad onkologiniai susirgimai nepagydomi.
Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimejimais pagrista
medicina bejege, kad vezi verciau gydyti kaip
viduramziais: delemis, slapimu, musmiriu, rupuziu ir koriu
kandziu trauktinemis arba burokeliu sulciu klizmomis. Neseniai
sulaukiau laisko, kuriame rasoma, kad visas Vilnius kalba, jog
praradau tikraji tikejima, nutolau nuo mistikos, magijos,
ezoterikos ir atsidaviau mafijai su baltais chalatais ir
skalpeliais". I tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikejimas
yra tvirtesnis nei kada nors anksicau, kad kritiniais siu baisiu
ir graziu metu momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos
prisilietima, bet ir jo glebio stiprybe. Juk net itin skeptiskas
onkologas patvirtins, kad, gydant vezi, susijungia ne tik
gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra treciasis
veiksnys. Nenorintieji gali jo neivardyti, abejojantieji jam
suteikia Absoliuto varda, na, o tikintieji ta lemiama jega vadina Dievu.
Visiems gerai zinoma pasakele, kad onkologines ligos priezastys
neva karmines, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai
gyvena. Jeigu ie tikruju taip butu, nereiketu kalejimu, nes visi
zmogzudziai, kankintojai, vagys ismirtu nuo leukemijos ar
sarkomos. Naujajame Testamente ne karto neuzsiminta, kad Dievas
sunkiomis negaliomis zmones baudzia arba taip jiems kerstauja
(girdejau nuomone, kad man sitaip atkersyta" uz keliones i
Himalajus ir domejimasi budizmu). Jezus Kristus beveik visose
evangeliju istorijose gydo ligonius, o labiausiai ikvepiantys jo
pamokslai skirti paliegeliams, nelaimeliams, mazuteliams...
Apie liga, kaip bausme, labai megsta kalbeti visokio plauko
ekstrasensai, bioenergetikai, sarlatanai, Nostradamo instituto
direktoriai ir kontaktuotojai su nezemiskomis civilizacijomis,
jie uz kosminius pinigus siulo savo slykscias panacejas" vilti
praradusiems ligoniams ir ju artimiesiems. Tokius gyduolius,
lengvai zongliruojancius madingais zodelyciais cakra", aura",
prana", ajurveda", Tibeto medicina", jau seniai laikas traukti
baudziamojon atsakomyben, o kai kuriuos as isakyciau net
susaudyti be teismo. Sako, kad sergantis zmogus tampa piktas.
Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visu ku tik cia
isvardytu menkystu.
Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos edamas zmogus gali gyventi pilnakrauji, turininga yvenima.
Kartais serganciojo egzistencija tampa gal net vertesne uz
iprasta sveikojo rutina, nes staiga atsirades suvokimas, kad
kiekviena diena yra didziausia dovana, kokia tik imanoma gauti,
nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybe nereiksmingu smulkmenu,
kvailu isitikinimu ir beprasmiu isipareigojimu. Butis ima
svyteti, neretai spinduliuoja ir jos seimininkas, nors gal tik
jis ir dar keli artimieji zino masta tos kancios, kuria mokama uz
sia ypatinga sviesa. Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik
serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba,
man patikinus, kad ne tik tisau lovoje galvodama apie ikapes, bet turiu daugybe darbu, pramogu ir ateities planu. Kita vertus,
sergantis dar nereiskia niekam tikes. Kad ir kokia sunki liga,
svarbiausia jos neisileisti i savo siela. Tada stebuklingas
galias parodys ir kunas. As pati apstulbstu stebedama, kaip jis
uz mane grumiasi, kaip uzgydo zaizdas po sunkiausiu operaciju,
kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizines
detales, pamazu prisitaikyciau vel gyventi taip, kaip man
patinka.
Paradoksalu, bet butent dabar is tikruju pamilau savo kuna, nors
anksciau turejau aibe kompleksu, o kartais tiesiog nekenciau savo atspindzio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nunai
egzistuojancias grozio teorijas tureciau savo noru pasitraukti i
siukslyna) tapau pati sau grazi. Net pamegau fotografuotis,
kaitalioti ivaizdzius, keisti sukuosenas (tai labai lengva, kai
neturi plauku) ar kelioms valandoms pasipuosti "haute couture"
drabuziais. Sitaip stengiuosi atsidekoti savo kantriajam,
darbsciajam ir vis dar man labai istikimam kunui. Jau girdziu,
kaip dvasingieji teisuoliai saukia, kad mirstant reikia rupintis
savo siela.
Taciau ir kunas man yra duotas Dievo. Butent dabar ismokau save
myleti ir patikejau, kad galiu buti mylima. Mylima tokia, kokia
esu: silpna, neigali, neretai bejege, su daugybe randu, zaizdu
ir netgi su veziu. Uz tai, kad isdrisau i save isileisti meile,
esu be galo dekinga visiems tiems drasiems zmonems, kurie
nebijojo su manimi, sergancia, buti, man padejo, mane palaike,
gelbejo, globojo, guode, stiprino, linksmino, dziugino, juokino,
kurie mano gyvenima dare ir tebedaro nuostabu. Aciu, aciu, aciu!"
Jurga
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
..