as nzn ar cia buvo ar nebuvo keliu visa savo turima kolekcija
Japoniškasis zen pavadinimas kilo iš kiniečių termino ch’an, reiškiančio susikaupimą, meditaciją, sąmonės koncentraciją. Šios mokyklos ištakos yra indiškos, bet kaip savita budizmo kryptis, su tik jai būdingu mąstymo paradoksalumu, ji kristalizuojasi kinų kultūroje. Pagrindiniai zen ideologai buvo budistų vienuoliai, kurie sėmėsi Kinijoje žinių apie indiško budizmo šaltinius, klasikinę kinų filosofiją, kaligrafiją, poeziją, o grįžę į tėvynę steigė zen vienuolynus. Iš daugiau nei penkiasdešimties Japonijoje žinomų zen pakraipų įtakingiausios yra jau XIII a. išsikristalizavusios dvi pagrindinės mokyklos: rinzai-shu ir soto-shu. Rinzai mokymas, kreipiantis ypatingą dėmesį į auklėjimo griežtumą, savikontrolės, vidinės disciplinos ugdymą ypač išplito karinės diduomenės bei eilinių samurajų sluoksnyje.
Zen budizmo estetinių idėjų įsigalėjimas Japonijoje susijęs su XII a. socialiniais poslinkiais, kai šalis žengė į brandžiuosius viduramžius. Politikoje iškilo naujas karingų samurajų sluoksnis, kuris apribojo imperatoriaus ir kilmingosios aristokratijos valdžią. Po ilgų feodalinių kovų aukščiausiu šalies kariniu valdovu, siogūnu (shogun) pasiskelbia rytinės Japonijos karvedys Minamoto Yoritomo. Sostinę jis perkelia į Kamakuros tvirtovę, tuo pradėdamas Kamakuros epochą (1192-1333), kai imperatorių valdžia tampa grynai simbolinė.
Kamakuros ir Muromachi epochose įsivyravusi zen budistinė pasaulėjauta stipriai paveikia japonų sąmonę, mąstymo stilių ir kultūrą. Zen įtakos pėdsakus randame jautriai įkomponuotoje į gamtos kontekstą architektūroje, santūriame spalvų interjere, asketiškuose soduose, rafinuotoje arbatos ceremonijoje, savitoje No teatro estetikoje, suiboku, haigos, zengos tapyboje, kaligrafijoje, glaustoje haiku poezijoje.
Pagal:Antanas Andrijauskas “Grožis ir menas”, 1996, Vilniaus Dailės Akademijos leidykla
Eilės paimtos iš:
“Drugelis sniege Haiku”, Gaivata, Kaunas, 1999 vertė: V.Dumčius
“Senovės Rytų poezija”, Pasaulinės literatūros biblioteka, Vaga, Vilnius, 1991 vertė: D.Kajokas, V.Baltuškevičius, J.Juškaitis
“Septintasis mėnulis Japonų poezija”, Meralas, Vilnius, 1999 vertė: J.D.Žilaitytė, V.Baltuškevičius, J.Baniulis, S.Geda, J.Juškaitis, D.Kajokas, M.Karčiauskas, K.Korsakas, A.Mackus, R.Neimantas, G.Patackas, B.Sruoga
***
Zen budizmas moko, kad pasaulį galima suvokti prašviesėjimo akimirką, satori, kada sąmonėje išnyksta erdvės ir laiko ribos, kad tik tada žmogus pajuntą vienovę su Visata. Tokiems netikėtiems atsivėrimams sieloje užfiksuoti buvo reikalingi tikslūs ir trumpi vaizdiniai, kurie labai tiko haiku poezijai. Glaudus haiku ir zen budizmo ryšys išryškėja paprastumu, kasdieniškumu; haiku- paprasti kaip kvėpavimas, kaip lietaus šniokštimas, jie turi būti lyg neužrašyti iki galo, skaitytojas pats suvokią poeziją trumpuose žodžiuose, pajungdamas savo jausminę patirtį. Haiku atsirado XVI a. iš grandinės renga ( eilių grandinė iš kelių dešimčių ar net šimtų dvieilių ir trieilių posmų, renga kurdavo keli poetai, paeiliui užrašydami savo sukurtą posmą), pirmojo trieilio, dar vadinamo hokku. Haiku yra neatsiejama, viena iš svarbiausių sudėtinių Japonijos kultūros dalių, tai blyksnis, kuriame atsispindi stiprus žmogaus ir gamtos ryšys.
Pagal: “Drugelis sniege Haiku”. Gaivata, Kaunas, 1999
Daugiau apie zen galite sužinoti mūsų tinklapyje,
arba apsilankę:
http://www.zen.lt/ - tai Vilniaus Zen Centras, vienas tarptautinės KWAN UM zen budistinės mokyklos, įkurtos Zen Meistro Seung Sahno, padalinių.
Haiku
Поэзия - нет дела бесполезней
в житейской деловитой круговерти,
но все, что не исполнено поэзии,
бесследно исчезает после смерти.
Igor Guberman
BASHO MATSUO (1664-1694)
TROBELĖJE, DENGTOJE NENDRĖMIS
Kaip vėtroj vaitoja bananas,
Kaip krenta lašai į rėčką,
Girdžiu visą mielą naktelę.
Varne bastūne, pažvelk!
Kur tavo lizdas senasis?
Aplink vien slyvos žieduos.
SVETIMOJ ŠALY
Plonutis ugnies liežuvėlis,-
Sustingo aliejaus žibelėj.
Nubusi... Koks liūdesys!
*
Nenuleidžiam akių nuo mėnulio.
Pagaliau galim kiek atsikvėpt!-
Debesėlis užslinko.
*
Kaip švilpia rudenio vėjas!
Tada tik suprasite mano eiles,
Kai liksit nakvot laukuose.
*
Pirmas sniegas auštant.
Prilenkė jisai-vos vos-
Lapelius narcizo.
*
Skaidrus šaltinis!
Bėgt pasileido aukštyn mano koja
Krabas mažytis.
*
SENAM KAUTYNIŲ LAUKE
Vasarą žolės
Ten, kur didvyriai dingo,
Tarytum sapnas.
*
Grūstuvėlis medinis.
Ar buvo slyva jis kadais?
Ar kamelija buvo?
*
VIEŠBUTYJE
Su manim po vienu stogu
Dvi mergaitės... Žydinčio hagio
Šakelės
Ir vienišas mėnuo.
*
SANEMORIO ŠALMAS
O žiaurioji lemtie!
Po šalmu šiuo garsingu
Svirpia dabar svirplys.
*
VIENAS IŠMINTINGAS VIENUOLIS PASAKĖ: “DZENO SEKTOS MOKYMAS, NETEISINGAI SUPRASTAS, DARO SIELOMS DIDELĘ ŽALĄ”. AŠ PRITARIU JAM
Daug nuostabesnis tas,
Kurs, blykstelėjus žaibui,
nesakys:
“Štai jis-gyvenimas mūsų!”
*
SUSIRINKOM NAKTĮ PASIGROŽĖTI SNIEGU
Ar greitai pasnigs?
Laukimas veiduos...Ir staiga-
Žiemos žaibo tvyksnis!
*
Chrizantemų aromatas
Senuose Naros parkuose.
Budų tamsios statulos.
*
Norėčiau sukurti eiles,
Nepanašias į savo veidą seną,
O pirmoji pražydusi vyšnia!
*
Chrizantemų aromatas
Senuose Naros parkuose.
Budų tamsios statulos.
*
Nerimą visą širdies,
Visą liūdesį, sumaištį
Gluosniui lanksčiam atiduok.
SUGIYAMA SANPU (1647-1732)
Gegužės lietūs!
Įplaukė varlytė
Į namus per slenkstį.
Medžių šakelės
Paskendo liūdesy-
Cikadų negirdėt
YAMAMOTO KAKEI (1648-1716)
Skrieja rudens sūkurys.
Kaip plasta, kaip krūpsi
Gebenės lapas kiekvienas!
BUDOS STATULA
Žaibo bėgli šviesa!
Budos veidas nutvisko
Laukų tolymėj tamsioj.
MUKAI KYORAI (1651-1704)
Kaipgi čia, draugai?
Į žydinčią vyšnią žvelgia žmogus,
O prie šono kalavijas ilgas!
HATTORI RANSETSU (1654-1707)
Rudens mėnulis
Mėlynėj piešia tušu
Pušį į dangų.
Žiedas...Dar žiedas...
Šiluma taip veržiasi,
Taip skleidžias slyva.
TAKARAI KIKAKU (1661-1707)
Supas ir supas
Vis ant banano lapo
Mažas varliukas.
Blausias mėnesio diskas...
Spingsi du ratai šakų tankmėje:
Apuokas dulsvais akiniais.
Motiną sapnavau.
Kodėl savo balsu
Ją nuvijai, gegute?
*
Žiūrėk – elgeta!
Dangus ir žemė-
Vasarinis jo rūbas.
NOZAWA BONCHO (?-1714)
Debesys plaukia...
Kaip atsargiai jie nešas
Šviesų mėnulį!
Eit kvėpiant vėsą.
Man toks viršus, toks vidus
Vasaros rūbo.
UEJIMA ONITSURA (1661-1738)
Voratinklis ant šakos!
Vėl dvelktelėjo į mane kaitra
Šioj vasaros giraitėj.
Nėra kur iš vonelės
Vandenį dabar išpilti...
Visur cikados gieda!
Savo skeletus
Žmonės apsupo šilkais.
Žiūri į gėles.
NAITO JOSO (1662-1704)
Laukus ir kalnus
Tyliai pavogė sniegas...
Staiga tuštuma!
Šalčiau už sniegą
Sidabrina man žilę
Žiemos mėnulis.
Vien mėnesiena!
Tik šventovės šešėliuos
Anka pelėda.
KAGAMI SHIKO (1665-1731)
O klevo lapai!
Jūs nutvilkote sparnus
Pralekiantiems paukščiams.
Kaip tau pavydžiu!
Tu pasieksi grožį neregėtą
Ir nukrisi, klevo lape!
KAGA NO CHIYO (1703-1775)
Šulinį nakčia
Apvijo vijoklis.
Semsiu kaimyno!
Pilnaties naktis!
Durų neužsidarė
Net paukščiai lizduos.
Rasa ant žiedo!
Paprastu vandeniu virs
Nukritus žemėn...
*
Miega plaštakė!
Kas jai prisisapnavo?
Sumojo sparnais.
*
Duos slyvos žiedas
Pavasario kvapą tam,
Kas jį nulaužė.
OSHIMA RYOTA (1707-1787)
Rudenio mėnulis.
O kad vėlei gimus,
Pušimi ant kalno!
TAYASU MUNETAKE (1714-1771)
RUDENIO VĖTRA
Vėtra baisinga
Plėšia nuo medžių lapus-
Pirmąsyk su gėla pavėlavusia
Šiandien atminty iškilo
Rudeniško sodo spalvos.
YOSA BUSON (1716-1783)
Koks liūdnas kvapas!
Žydi slyvos šakutė
Raukšlėtoj rankoj.
Koks varpas sunkus.
O ant paties jo krašto
Snaudžia drugelis.
Kvepia smilkalai.
Kiek jaunos kurčnebylės
Slapto žavumo.
*
Prieblandoj uždegė lempą...
Savo spalvą prarado staiga
Gelsvos chrizantemos.
*
Iškrito rasa,
Lašais apkibo visi
Erškėčio spygliai.
*
Kalnų upokšnis
Bėgo tykiau vis, tykiau...
Ledelis dugne.
*
Šaltis į širdį:
Gulant- užmyniau šukas
Mirusios žmonos.
*
Štai žirklės prieš ją,
Chrizantemą baltąją,
Mirksniui sustingo...
*
Rudenio vėjas
Akmenukais apmėto
Šventovės varpą.
Copyright © 2001–2004 eJurgita
Šaltinis:
http://www.geocities.com/ejurgita
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
