Turiu ir tas eiles...Nezinau, ar jos Dangutei skirtos..Jauciu, kad cia vaikystes draugui..Tik..nebutu V.Macernis, kad taip neparasytu...Labai grazu...Man tai isvis jo poezija sekspyriska..
Laiškas mirusiam draugui
Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.
Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš nepriminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.
Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,
Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti
Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.
Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.
Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,
Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.
Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,
Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,
Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.
Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius.
Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.
O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:
Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas.
Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo
Tau mirus ašen žemėj surasiu,
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu
Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:
Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse.
Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.
Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.
[Šarnelė, I943.IX.I5]
|
..
.. 