Vertimas vandeniu
Turbūt. Gyvenu vandens mieste. Turbūt mano
pašaukimas – pasenti čia ir manyti, kad
įkvėpimą „arba“ lydi iškvėpimas „arba arba“,
garas, plintantis kaip miglų migla.
Rungčių nesvar(b)umas, drungnumo sąranga
yra pagrindinis principas, pagal kurį aš,
vandens v-oras, iš spindinčių burbulų lipdau
savo oro būstą, orumo būseną. Namus su
kvapu anapus, su nuoroda į vandens trobelę dausose.
Savo atvaizdą veidrodyje regiu lyg ore mirgantį
ornamentą, o rūmų ornamentus manau esant
mano mentaliniais antrininkais. Turbūt vandens
laiminga kaltė, kad pralaimėjimas visad gyvuoja
tarytum pagrindinis laimėjimo atspalvis.
Vandens karalius joja negyvu arkliu, nes
mažumėlę bodisi gyvybe ir mėšlu. Prakilni dvasia
atjunkusi, jis galvoja apie kalavijus, kurie
nekerta, strėles, kurios nepataiko, stalo peilius,
kurie sutaiko, ir klavišus, kurie užstringa.
Juodaodžiai, geltonodžiai ir baltaodžiai
vaikšto vandeniu, mosikuodami rankomis,
maišydami savo sumašalėjusias, bespalves
sielas. Varpai joms skambina be garso, be.
Turbūt šis vandens miestas – nes(k)varbumas,
sukurtas kurčias, grįstas gegutės paslaptimi,
juodosios medžiagos motinyste, išversta
į kitas giesmes ir kitoniškas glamones.
Rašymas pirmuoju asmeniu dabar verčiamas
į rašymą paskutiniuoju, akmeniu. Žiūrima
akmenine stabo akimi ak. Ak, vandenyje
ar po vandeniu, po vandens verte.
/SARA POISSON/
|