Sentencija

Kiek išbarstyta
Bučinių karštų!
Besaikė meilė
Liejasi kraštais.
Mes žvakę deginam
Dienos metu,
Užmiršdami,
Jog vakaras ateis.

A.Baltakis

Minimalizmas

Koks trumpas gyvenimas!

Tik truputi ilgesnis
uz sita eilerasti..

A.Baltakis

Laba..naktis


žinai,
Mėnulis – tai tik didelis veidrodis,
nuo kurio atsispindi mano jausmai,
kai siunčiu juos tau,
kad ir kur bebūtum

giedromis pilnaties naktimis
aš ten
nešioju gyvybės vandenį
sidabro neščiukėliais
girdau jį savo jausmais
bet jis negeria
tik atspindi
ir besišypsodamas
kutena tave ilgesio šviesa
pilnaties naktimis,
kai negali užmigti


/autorius nezinomas/

dar jeigu lengviau pasidarytų
nuo tokio išsikalbėjimo jeigu
bent kiek pavargčiau kaip rėtis
eina tie žodžiai kaip rutuliai nuo kalno
nuo laiko rituosi pasispirgendamas
blevyzgodamas ot davė dievas burnelę
kalbėti neužsičiaupiant bet kad geriau
nesidaro – kad nei gramo geriau

/G.Bleizgys/

Aš nežinau, kur tu dabar. Kas tu esi?

Bekraštėj jūroj blausta tavo veidas.

Ramybės vėsą iš po debesies

Su saule vėl naktis palaidos.



Aš nežinau, kaip šaukt tave?

Kuo tu vardu? Ar jį tikrai turi?

Išaušus rytui vėl plevens

Padangėj mažas vieversys.



Aš nežinau, kur tu dabar. Žinau, kas tu esi-

Smiltelė tu manos širdies,

Lietaus lašelis debesy...

Ir nesvarbu, kuo tu vardu –

Svarbu, kad tu esi!

/ E.Matusevičienė/

Agresyvia gamta pazabot nelengva bet reikia

kuomet orai atsyla zeme
is sniegu issivaduoja
kai saulute sviecia o
naktimis lietutis dulkia
arba pliaupia ir garuoja
viskas ir dar vabzdeliai
duzgia upeliuose vanduo
ciurlena o zuvys plaukiot
ima ir nardo lyg ir ramu
tacia neaisku niekas
niaukia kakta rupestis
kazkoks va balandis jau
zydi sodai ir jos ima listi
jeigu nesukasei sklypelio
net jei ir sukasei vis tiek
zinok isdygs ir ne viena
isdygs sakos stiebai
visokie nors neprasei
nesodinai vis viena
lenda su tomis sykiu
kuriu tikejaisi nelengva
oho dar kaip nelengva
neprarast savitvardos bet
reikia jas skabyti rauti
norminti taigi politiniam
korektiskumui ir agroservisui
slove slove





[/i]Arunas Spraunius

KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT

Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.

Radauskas, Henrikas.

Parinkau aš. Registruotė,...hmmm