Po zemu ir pilku dangumi
As einu palenkes galva
Ir mastau,kaip sielai artimi
Tie tusti laukai ir kalvos
Rudenio mieguistam nykume.

Kojas vilkdamas dregna zeme,
Prieinu lapuociu miska
Ir stebiu,kaip ore tingiame
Raudoni,gelsvi,isblyske
Supas lapai-negyvi drugiai-

Ir pusiau nusilapoje
Medziai stukso tartum kaliniai,
Nuplakti rimbu kandziuoju,
Salty kunais,virpanciais gailiai,
Ant ju kabant paskutiniams skarmalams.

Akys,klaidziokit laukais,pakol sutems!
Tas rudens paveikslas,mano
Siela,tau patinka,nes jame
Atpazisti krasta kur gyvena
Tavo liudesys ir pilkuma.

Vytautas Macernis ''Sielos paveikslas''

Puiku,..Laukine..
Leisiu sau įdėti apie Mačernį tai:
Vytautui Mačerniui neteko pamatyti savo kūrybos išleistos _-būdamas 23 metų 1944 metų spalį jis žuvo. Per naktį pragulėjo vežime, kuriame jį partempė arklys. O kitą dieną be jokių apeigų, netgi mažesniame, nei reikėtų, karste, jis buvo palaidotas. Nes jis buvo kitoks.
Dėl savo kitoniškumo poetas patyrė aplinkos nejautrumą...
Man patinka jo "Vizijos"..Visos septynios..
Didžiuojuos.., nes jis priedo žemaitis, laikęs save žemaičiu, lietuviu ir europiečiu..(gimė Plungės r. Šarnelės k.)..

Taip,sutinku,Vytautas Macernis tikrai buvo neeilinio talento zmogus.Ir labai gaila,kad toks trumpas tebuvo jo gyvenimas..
asha,o skaitei jo eiles rasytas Dangutei,jo gyvenimo meilei(ji,beje,taip pat mire budama jauno amziaus)?..

''Poto kai tu mirei,as neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktu liudesio gilaus.
Sioj zemej tik jaunyste pedsakus gilius palieka..''

nepamenu toliau..bet tikrai nuostabus tas eilerastis ..

Laukine, skaiciau eiles Dangutei...tik mintinai tai nemoku...Jei nori, galiu padet paieskoti?..Knyga atgausiu siomis dienomis, dabar net namie neturiu...
Kaip sakai?
Bendrai, kai rasiu, perspausdinsiu, manau visiems patiks...a?

asha,kai atgausi knyga ir,jei nepamirsi,parasyk cia ta eilerasti ..
Butu idomu vel ji perskaityti..

Laukine..eilerascio dar neradau..Visgi..209 ju per 23 gyvenimo metus..Taciau pasiulysiu puiku dalyka..V.Macernio laiskus ir keleta eilerasciu Dangutei(Danguolei)..
Perskaiciau pati..tai labai grazu... ir tyra...

http://anthology.mireba.lt/texts/50/tekstas/18.html

Turiu ir tas eiles...Nezinau, ar jos Dangutei skirtos..Jauciu, kad cia vaikystes draugui..Tik..nebutu V.Macernis, kad taip neparasytu...Labai grazu...Man tai isvis jo poezija sekspyriska..

Laiškas mirusiam draugui

Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.

Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš nepriminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.

Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,
Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti
Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.

Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.
Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,
Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.

Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,
Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,
Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.

Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius.
Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.

O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:
Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas.

Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo
Tau mirus ašen žemėj surasiu,
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu

Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:
Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse.
Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.

Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.

[Šarnelė, I943.IX.I5]

RUDUO

Ruduo. Ruduo. O vasaros pasilgau.
Šalna. Šalna. O vasarą šaukiu.
Ir ašara, kaip deimantas, blakstieną vilgo,
ištryškusi iš saulėn pakeltų akių.

Išpuolė kanklės su rauda iš rankų,
nutilo žodis laimę lemiančios dainos.
Ir kas esu, ir kur esu, - taip visa menka, menka -
tiktai lašelis amžių upės amžinos ...

Kančia, rauda, malda, viltis - tik kurtūs žodžiai,
tik aidas, kritęs prarajon juodų kalnų.
Ruduo. Ruduo.
Šalna. Šalna.
Ir gruodas, gruodas.
O aš pavasarį čia šaukdamas einu!

Bernardas Brazdžionis

..Siandien sutampa nuotaikos....