Šiandien per radiją išgirdau..seniai nebuvau girdėjus.. gal ir jūs..

Medžiai be lapų


Medžiai be lapų
Visko jie neteko
Medžiai be lapų
Stovi lyg apakę

Ir aš kaip medis
Prie šito tako
Stoviu nusiminęs
Vėl tavęs netekęs

Ruduo, ruduo...
Krenta lapai auksiniai
Ir leidžiasi tyliai
Ruduo, ruduo...
Šiandien mes susitikome
Kartą paskutinį...

Medžiai be lapų
Visko jie neteko
Medžiai be lapų
Nieko jie nesako

Medžiai be lapų
Liūdnos jųjų mišios
Medžiai be lapų
Stovi lyg pamišę

Ruduo, ruduo...
Krenta lapai auksiniai
Ir leidžiasi tyliai
Ruduo, ruduo...
Šiandien mes susitikome
Kartą paskutinį...

Visus su rudeniu..nesvarbu, laukėt ar ne..

Ruduo. Siela liūdi. Tai nieko, kad saulė pažvelgė dar liūdniau.
Aš atsisėdau ant suolo prie tuščių namų
ir žiūrėjau į langus, užkaltus lentomis.
Ir rodės man, kad tasai sodas begalinis.
Jis tęsiasi per visą žemę ir apleistas.
Kur ne kur stovi paskiri tušti namai,
jų langai užkalti lentomis,
o takeliai, keliai visai užberti suvytusių lapų.
Ruduo apgaubė visą žemę,
o žemė tai liūdnas sodas.
Pusnuogiai medžiai ošia ir verkia suvytusiais lapais,
ir jų vis daugiau ir daugiau, jie užberia visus kelius ant žemės,
visus takelius, visa visa.
Visoje žemėje ruduo ir liūdesys,
o per lysves ir vejas eina žmogus,
maišeliu ant pečių ir grėbliu rankoje nešinas,
ir veltui beldžiasi į namus,
eina tolyn ir beldžiasi, dar toliau, toliau,
ir visur veltui.
Namai tušti, ir langai užkalti lentomis.
Tai nieko, kad seniau čia gyveno žmonės,
ir vaikai žiūrėjo pro langus ir juokėsi.
Dabar langai užkalti, nes namuose tuščia, ruduo.
Taip, ruduo. Ir sodas apleistas. Ir medžiai ošia ir verkia.
Ir dangus pilkas pilkas ir toks liūdnas,
kaip vien siela tegali liūdėti.
Ruduo.

M.K.Čiurlionis

Po baltu sniegu slepias gatvės pilkos,
Po mano tiltu upės be krantų,
O po langu prašmatniai supintas
Voratinklis iš debesų.

Ooo, ar žinai, ar pamiršai,
Ar paslėpei taip, kad pats neradai.
Vai tai tai tai
Kai tiki, nematai, ar kai grįžti per vėlai,
Lyg tai būtų vakar ar amžinai.

Ir nuo savęs taip kartais daros šalta,
Kad noris apsigręžt ir bėgt,
O pakeliui nušvilpti kieno nors paltą
Su šiluma dar plakančios širdies.

Jei dienos tau iš rankų slystų,
Tu pažiūrėk – už kampo stoviu aš,
Žiūriu į dangų ir neatpažįstu,
Ar tie laimingi žmonės vis dar m

Andrius Kaniava