na, teko traukti jau senokai skaitytas knygas
trumpai pabandysiu pasidalinti kas skaityta, kas girdėta
haiku šaknys glūdi japonų liaudies dainose, kurios visąlaik ėjo šalia su profesionaliąja poezija ir darė jai įtaką savo natūralumu. haiku, kaip poezijos žanras, išsirutuliojo maždaug WVI a. iš renga pirmojo trieilio- hokku. Renga - eilėraščių grandinė, kuri susideda iš kelių dešimčių, kai kada šimtų, dvieilių ir trieilių. Vieną rengą kurdavo keletas poetų, paeiliui užrašydami savo sukurtą dvieilį ar trieilį. Taigi, haiku sinonimai - hokku, haikai. Hokku dažniausiai vadinamas pirmasis renga trieilis, o haikai Japonijoje vadinami, jau Laukinės minėto, Basho (slapyvardis, reiškiantis "bananų lapai") ir jo mokyklos poetų trieiliai. Kai kada terminu haikai įvardijami kaip humoristiniai eilėraščia (būtent haiku - kiniškos kilmės žodis, reiškiantis pajuoką, humorą, humoristines eiles).
haiku XVII a. pr. virsta rimtomis eilėmis, gvildenančiomis pagrindines žmogaus būties problemas. Vieno iškiliausių poetų Onitsuros įsitikinimu, haiku meno esmė slypi menininko sugebėjime panaikinti savąjį "aš", ir poetiškai išsklaidant ar išplėšiant gamtos elementus, atskira detale, atskleisti visatą.
haiku išsiskiria griežta forma (17 skiemenų: metrinė schema- 5-7-5), pabrėžtinu paprastumu, minties, įvaizdžių, asociacijų glaustumu. Kaip ir kituose poezijos žanruose svarbu sezoniai žodžiai, kurie nurodo eilėraščio ryšį su tam tikru metų laiku. Sezoninės estetiko esmė - žmogaus ir gamtos ryšys. Laiko tekmė, kuri metų laikais nužymi žmogaus gyvenimą, japonų klasikinėje poezijoje sezoniniais žodžiais buvo reiškiama jau ankstyvaisiais viduramžiais.
o dėl tų apeigų, tai gal galima taip pasakyti, jog didelę įtaką kultūrai darė budizmas, dzenbudizmas. Pastarasis moko, kad pasaulį galima suvokti "prašviesėjimo akimirką" (satori), kada sąmonėje išnyksta erdvės ir laiko ribos. Teigiama, kad žmogus nutolęs nuo gamtos dėsnių, egziztuojančių visatoje, ir tik "prašviesėjimo akimirką" pajunta vienovė su universumu. Tokiems netikėtiems atsivėrimams žmogaus sieloje fiksuoti reikalingi tikslūs vaizdiniai, ir miniatiūrinis haiku labai tiko užrašyti tokiems atsivėrimams. Haiku, kaip emocinio, intiutyvinio patyrimo pagrindas yra tai, kas dabar vyksta čia, šiuo momentu ir šioje vietoje.
haiku turi būti lyg neužrašyti iki galo. Skaitytojas iš menamo haiku neužbaigtumo sukuria meno užbaigtumą, pajungdamas savo jausminę patirtį.
Kiek teko skaityti, ir dabar labai Japonijoje populiaru haiku, truputį pakito, nors ir vėl rašomas 17 skiemenų (buvo tarpsnis, kai ta nebuvo vienas iš pagrindinių bruožų), tačiau sumažėjo sezoninių žodžių reikšmė, nes šiuolaikiniui žmogui metų laikų kaita neturi tokios kaitos, kaip prieš kelis šimtus metų.