|
Vikingai, tu ką, nežinai, kas yra sruogliai? Tai gal tada dar pasijuoksi iš žodžio "spermacetas" (anas irgi panašiai, kaip sruogliai naudojamas)? Tarp kitko, XIXa. pabaigoje, nykstant bebrams, sruogliai buvo tapę viena brangiausių prekių, pagal svorį galinčia lygintis su auksu.
-----
Vytautas Ribikauskas, žinomas medžiotojas, rašo apie bebrų sruoglius ir riebalus:
"Tėviškės žinių" 1995 metų kovo 9-osios numeryje rašyta apie bebrus, jų sruoglius. Keletą metų teko gaudyti šiuos gyvūnus, doroti jų kailius, susipažinti su jų riebalais ir sruogliais.
Visų pirma, bebrų sruogliai tai visai ne riebalai ir netgi į juos nepanašūs. Prie analinės angos bebrai turi dvi poras liaukų. Suaugusių bebrų jos būna vištos kiaušinio dydžio. Viena pora yra riebalinės liaukos. Riebalinių liaukų mase bebrai tepa kailį, kad neperšlaptų vandenyje. Savo kailinius šie graužikai labai prižiūri. Didelę gyvenimo dalį jie praleidžia besišukuodami ir tepdami riebalais plaukus. Kailio šukavimui specialiai pritaikyti antrieji užpakalinių kojų pirštai. Jų nagai skelti, panaudojami kaip šukos. Bebrų šeimos gyvenamoje teritorijoje paprastai būna žvėrelių tualeto vietos. Mes su draugu gaudydami bebrus jas vadindavome "bebrų pirtimis". Ypač didelės "bebrų pirtys" Nevėžyje. "Pirtims" žvėreliai pasirenka aukštus nugriuvusius upės krantus, kad besišukuodami gerai matytų aplinką. Tokiose vietose kranto molyje būna daug visą laiką šlapių, nublizgintų takų, ištryptų aikštelių, kupstų. Pelkėse, kur bebrai yra susirentę trobeles, tualeto procedūros paprastai atliekamos ant trobelės stogo.
Antroji bebrų liaukų pora - tai sruogliai. Šios liaukos panašaus dydžio kaip ir riebalinės, tik pailgesnės ir standesnės. Liaukų maišeliai pilni bronzos spalvos standžios masės, primenančios chalvą, ir aštriai kvepiančio rusvo skysčio, kurį bebrai ir iššvirkščia, ženklindami savo šeimos gyvenamąją teritoriją. Sruoglių kvapas labai patvarus, žvėrelių išpurkštas ant specialiai sukapstytų žolių ir dumblo kupstelių, ilgai išsilaiko net lietingais orais.
Žymėdami šeimos apgyventą teritoriją prie "sienos", kur jau prasideda kita bebrų "valstybė", žvėreliai iš dumblo ir žolių sukasa nedidelius kauburėlius. Kauburėliai aplaistomi sruoglių liaukų skysčiu. Abiejuose upės ar upelio krantuose tokių kvepiančių "pasienio stulpų" būna nuo keleto iki keliolikos. Šiuos riboženklius žvėreliai vis atnaujina. Pastebėjome, kad pelkutėse, kur izoliuotai gyvena viena bebrų šeima, šių "kvepiančių riboženklių" visiškai nebūna arba jie menkai prižiūrimi.
Bebrų sruogliai buvo vartojami vaistams, eksportuojami į Prancūziją aukščiausios klasės kvepalams gaminti. Lietuvoje sruoglių nesupirkdavo. Prieš 10 metų keletą sruoglių kilogramų pavyko parduoti Gardino paruošų kontoroje. Kiti dar iki šiol kabo palėpėje.
Sruogliai labai patvarūs. Jie nesugenda net suirus žvėrelio lavonui, o džiovinti gali būti laikomi neribotą laiką. Beje, šiuo metu parfumerijos gamyklos išrado pigesnius cheminius preparatus, ir bebrų sruogliai prarado savo vertę.
Riebalų bebrai turi ant pilvo ir ant uodegos. Bebro uodegos mėsą iš viso sunku su kuo nors palyginti. Tai savotiški kieti balti lašiniai. Rūkyta bebro uodega skoniu primena rūkytą ungurį. Išlydyti bebro taukai - skaidrus gelsvos spalvos skystis. Sutirštėja ir pabala tik laikant šaltyje.
Bebrų taukai vartojami liaudies medicinoje. Kai su draugu Viktoru gaudėme bebrus, jų taukais aprūpinome ne vieną kaimo bobutę. Taukais gydydavo sutrūkinėjusius karvių spenius, nuparkusiais gaidžių kojas. Labai gerai jas patepti suskirdusias rankas. Jais buvo užgydyta ne viena rimta, tradicinės medicinos "neįkandama", užsisenėjusi žaizda ant kojų, rankų ar veido. Kai kas bebro taukus, kaip ir barsuko, bando gerti nuo įvairių ligų.
----
Taigi, gal bebrai ir atrodo juokingai, bet liaudies medicinoje - tai bene naudingiausias iš visų gyvių.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
o spermacetas pas banginius budavo galvoje