Is paprociu, tai kazko pasakot nera daug. Svetingumu ir vaisingumu italai panasus i mus. Tikrai nieko negaili savo sveciams. Gal tik Parmoj zmones labiau sumaterialeje, tai pasigendi siltumo. Visa tai laipsniskai keiciasi keliaujant is Siaures i Pietus - zmones tampa siltesni, draugiskesni, zmogiskesni.
Bet kalbant apie gyvenimo buda, tai labiau atsiputusios salies uz Italija Europoj kazi ar besurastum. Nezinau is kur jie pinigus uzdirba, bet kiekviena diena, kai tik saule sviecia jie sedi kavinese, parkuose, taskosi su vandeniu, kad tik neuzdustu nuo karscio. Paskaitose visi atsipute budavo, nieko namie beveik nedarydavo, egzus issilaikyt gali bet kada, t.y., 1 kurso egzamina issilaikyti gali, kad ir 3 kurse, jei nespeji.
Italijoj toks paradoksas yra - kone virs 80% gyventoju yra stiprus Romos katalikai, bet, kartu, jie baisiai posli. Karta parke vidury dienos matem pora besimylincia. Ne tai, kad krumuose sleptusi, bet ant pledo ramiai zaidziancius.
O maisto paprociai, tai Mamma mia! Jie valgo daug, bet skaniai. Karta man italas, gamindamas pasake: "Mantas, non preocuparti. Io so che faccio nella cucina!" (Mantai, nesiparink, as juk zinau, ka daryt virtuveje). Manau, tai atspindi viska. Makaronai (pasta), picos, ivairios salotos, vynai, suriai, lazanija, risoto patiekalai. Toks kasdienis ivykis vyksta kavinese - aperativo. Kurio metu nusipirkes bet koki gerima gali valgyt kiek nori ir ka nori. Pirkti gerima yra nerasyta taisykle, bet nieks netikrindavo, tai kartais, nu gerai, dazniau nei kartais, nepirkdavau gerimo
Ko man paciam truko, tai kad ir paprastos muilines visos sios viesnages metu