Vladas Turčinavičius. Nevisavertiškumo nelaisvėje

2008-01-10

Nuolankumas ir prisitaikėliškumas, savo valstybės interesų neiškėlimas stipriai įaugęs į mūsų, lietuvių, o ypač į valdžios atstovų protus ir sielas.

„Tradicinė tapatybės samprata skiriama apibrėžti neatsiejamai individo ir visuomenės savivokos reikšmių sistemai, pagrįstai savimonės pastovumu, tapatumu ir perimamumu. Tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia jam ašį, įgalinančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų (svetimų) centrų kultūrų antspaudas mūsų sąmonėje”, - rašo etnologas Jonas Vaiškūnas (http://www.delfi.lt, 2007-01- 30).

Pastaruoju laiku bandoma atgaivinti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) tapatybę, tai visiškai teisingas būdas, juolab kad mūsų tautos daugumai, o ypač valdžios atstovams, mokytiems Sovietų Sąjungos istorijos, tai visiškai nearti dirvonai. Visos okupacijos didelei mūsų tautos daliai išugdė nevisavertiškumo jausmą. Mokslas įrodė, kad mūsų Lietuvos (baltiškos kultūros) yra toli į rytus ir pietus: Maskvos ir Tvėrės kunigaikštystėse, Gudijoje ir Ukrainoje, o ypač Lenkijoje. Todėl pravartu kalbėti ne apie LDK imperialistinį aspektą, o apie tai, kodėl mes po keleto šimtų, gal tūkstančio metų likome tokie maži, tik palikdami savo kultūros pėdsakų kaimyninėse tautose. Dabarties Lietuvos ir lietuvio tapatybės matmenis būtina praplėsti LDK istoriniu ir kultūriniu paveldu, plačiai jį skelbiant visuomenėje, o ne tik tarp akademinių sluoksnių. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

Dar į Europos informacijos erdvę neįtraukėme savo didingos istorijos, kultūros paminklų, o jau stengiamės minėti 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijos dieną, kuri taip ir liko tik popieriuje! Jei ši konstitucija būtų veikusi, tai Lietuvos likimas būtų analogiškas anksčiau įvykusiam Mozūrijos kunigaikštystės likimui. Juk pirmiau buvo lietuvių teisinės kultūros paminklai – Lietuvos statutai. Kaip jie atsirado, juk iš dangaus nenukrito, o tai buvo mūsų bendros baltiškosios kultūros kūrinys. Gal jis siejasi su gotų teisynu, o gal baltų, kaip teigia žymusis tyrinėtojas, poliglotas Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“, Meksika „Del Toro“ sp. 1972 m.). Jis teigia, kad gotų kalbą sudaro apie 60 proc. baltiški žodžiai ir įrodo, jog gotai - visiškai ne germanų gentis. Mūsų tautosaka yra išsaugojusi daug ikirašytinių žinių. Kai ko nors nežinome, atsimename girdėtą močiučių posakį: „Bala žino“. Tačiau Č. Gedgaudas rašo, kad 5-ojo amžiaus gotų (gal baltų) teisynas saugojamas Prancūzijoje ir vadinasi „Les Balagines“ (skaitoma - Lė Balažin). Belieka istorikams tyrinėti šią temą. Apginant Lietuvos savarankiškumą, didžiulę įtaką turėjo Lietuvos statutai: kanclerio Alberto Goštauto rūpesčiu išleistas 1-asis bei 1588 m. išleistas 3-iasis, po Liublino unijos įtvirtinęs Lietuvos savarankiškumą, o jo civilinė dalis galiojo iki 1840 m. Šie mūsų teisinės kultūros paminklai turi būti minimi, jie svarbūs ir fenomenalūs to meto Europos istorijos ir kultūros kontekste.

Su liūtimis praūžė Valstybės dienos - Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės. Mane sujaudino akademiko Zigmo Zinkevičiaus straipsnis: „Karaliaus Mindaugo ir pirmojo Lietuvos krikšto reikšmės menkinimas“ (Lietuvos aidas, Nr.151, 2007-07-05). Čia autorius iškėlė Lietuvos žymaus įvykio ir istorinės asmenybės menkinimo problemą, aš pridėčiau, kad Lietuva menkinama iš Vakarų ir iš Rytų gal tūkstantmečius, nes mes ilgiausiai išlikome pagoniškos kultūros, o kaimynams nepavyko jėga primesti krikščionybės, tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar. Kas valdo informaciją, tas valdo viską – Vakarų link valdė Lenkija, o Rytų, jau vėliau, - Rusija. Autorius pažymi, kad „svarbiausia Mindaugas sukūrė Europos modelio Lietuvos valstybę, orientuotą į Vakarų pasaulį. Tai įvyko, kai Europoje kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai“. Visa tai palietė Lenkijos valdovų, priėmusių katalikybę dar X amžiuje, ambicijas bei Rusios kunigaikštijų, skleidusių stačiatikybę taip pat nuo X amžiaus, nepasitenkinimą.

Štai čia ir prasidėjo kaimyninių šalių Mindaugo šmeižimas bei intrigos. Mindaugas buvo vadinamas „brolžudžiu“, vėliau - „atsimetėliu nuo krikščionybės“, nors Vatikano dokumentuose žinių apie atsimetimą nėra. Galima tik įsivaizduoti, kaip Mindaugo „su dideliu skaičiumi pagonių“ krikštas įžeidė Lenkijos valdovus, kuri beveik 250 metų buvo katalikybės skleidėja Rytuose, bet nesugebėjo Lietuvos apkrikštyti, o štai popiežius Inocentas IV, padedant Rygos arkivyskupui (ne Lenkijai), 1253 metais karūnuoja Mindaugą Lietuvos karaliumi ir paskelbia Lietuvos karalystę krikščionybės forpostu Rytuose. Jeigu atsirado Lietuvos karalystė lygiavertė Lenkijai, o ne vasalinė kunigaikštystė, tai jos nepajungsi savo įtakon, štai kodėl prasidėjo intrigos prieš Mindaugą, o vėliau jo, kaip karaliaus, ištrynimas iš istorijos bei Lietuvos pirmojo krikšto menkinimas ir nutylėjimas.

Taip buvo ir 1987 metais, minint Jogailos krikšto 600-ąsias metines, kada vėl iki debesų buvo iškeltas antrasis krikštas su Jogaila. Juk Mindaugo buvo sudaryta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija, veikė keletas bažnyčių, išliko krikščioniška bendruomenė iki Vytauto Didžiojo laikų.

Vadinamasis antrasis Lietuvos krikštas susijęs daugiau su Jogailos asmenybe, jis tuo metu, būdamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, buvo priėmęs stačiatikybę, tačiau 1386 m. gavęs Lenkijos karalystę atsimetė nuo stačiatikybės ir tapo kataliku. Po Jogailos Lietuvos bažnytinė provincija buvo prijungta prie lenkiškosios Gnezno provincijos.

Mums reikia tikrosios istorijos, o ne kaimyninių valstybių klastotos ar nutylėtos, todėl, pritardamas akademiko Z. Zinkevičiaus mintims, manau, kad Lietuvos tikroji krikšto data turėtų būti atkurta ir susieta su karaliumi Mindaugu, įteisinant ją Vatikane. Viliuosi, kad mūsų Bažnyčios ir valstybės vadovai pasinaudos palankia aplinka, esant popiežiui Benediktui XVI, nes pirmasis krikštas vyko per vokiškąją liniją - Rygos arkivyskupiją.

Prisimenant kaimynų skleidžiamas tendencingas istorijas apie tai, kad Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę „išžudęs ir išblaškęs savo varžovus: brolius, brolėnus ir seserėnus“ bei „žmonių kančiomis ir krauju“ (S. Lazutka), verta priminti, jog „jie patys savo valstybes kūrė kur kas žiauriau negu Mindaugas ir kiti Lietuvos valdovai, kurie prieš juos tėra nekalti avinėliai“(Z. Zinkevičius). Taigi pažvelkime, ką rašo metraščiai.

Lenkija karalyste tapo taip pat ne staiga: vandalų (vanduolių) kunigaikštis Daugonis apsikrikštijo 966 m. ir tapo Meška I, o karaliumi karūnuotas Boleslovas I Narsusis – 1025 m. Vėliau karalystė buvo patekusi į Romos imperijos sudėtį ir suverenitetą atgavo jau 1076 m. valdant Boleslovui II Drąsiajam, kuris pasižymėjo ypatingu žiaurumu, žudė savo priešus net bažnyčiose, o šv. Stanislovui aukojant Mišias nukirto jam galvą prie altoriaus (paveikslas Vilniaus arkikatedros altoriuje).

Kijevo Rusia, priėmusi stačiatikybę 988 m., sėkmingai ją plėtė į šiaurę, o XIII amžiuje buvo belikę neapkrikštytos tik Lietuvos kunigaikštystės vakaruose, o Nalšios kunigaikštis Daumantas, priėmęs stačiatikybę, valdė Pskovo kunigaikštystę ir jau dalyvavo sąmoksle prieš Mindaugą. Taigi intrigas prieš Mindaugą rezgė ir Rusios kunigaikštijos, tik joms sutrukdė Aukso Ordos puolimai. Kijevo Rusios valdovo - krikštytojo Vladimiro žiaurumai pranoksta lenkų ir lietuvių valdovų žiaurumus. Vladimiras buvo Kijevo Rusios Didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo ir sugulovės tarnaitės (chazarų žydaitės) pavainikis sūnus. Tėvas jam patikėjo valdyti Naugardą, tai jis savo brolius Jaropolką ir Olegą nužudė ir tapo Kijevo Didžiuoju kunigaikščiu. Valdydamas iki 1015 m., karinių draugovių (būrių) padedamas, kardu krikštijo šiaurines Rusios kunigaikštijas. Kaip rašo metraščiai, tai buvo žudikas ir moterų žagintojas, turėjo apie 800 žmonų ir sugulovių.

Ilgą laiką okupuotai lietuvių tautai karalius Mindaugas buvo nežinomas, todėl daugelio sąmonėje ir liko kažkas mistiško. Labai gerai, kad Vilniuje jam pastatytas paminklas, tačiau to nepakanka. Manyčiau, jo valdymą ir jo valstybę tikslinga labiau įamžinti, materializuoti. Tam pasitarnautų prie paminklo spalvotomis trinkelėmis apibrėžtos Lietuvos karalystės sienos, pažymint to laiko žymiausius miestus. Ši informacija pasitarnautų mūsų jaunajai kartai ir užsieniečiams. Kartu norisi priminti, kad informacija apie Gedimino valstybės sienas ir valdymo laikotarpį turėtų būti ir prie Gedimino paminklo. Dabar netoli paminklo stūkso akmuo, kuriame iškalti 1323 metai, lyg ir Vilniaus paminėjimo ar įkūrimo metai, bet juk tai klastotė. Gerbkime save, savo istoriją, tai ir kiti mus gerbs.

Sovietų laikais iškeltas į padanges Žalgirio mūšis, nes tik tai buvo leidžiama, juk nukreiptas prieš Vakarus. 1998 m. aplankiau Žalgirio (Griunvaldo) mūšio laukus, dabar priklausančius Lenkijai. Atsiveria nuostabūs laukų toliai ir didingas paminklas, tačiau plevėsuoja tik dabartinės Lenkijos vėliavos, pagalvojau: o kodėl nėra Lietuvos istorinės vėliavos su Vytimi, o gal tiktų ir dabartinė trispalvė? Juk su Lenkija pasirašyta Draugiškų santykių ir geros kaimynystės sutartis dar 1994 m., tačiau mūsų atsakingi valdžios atstovai tuo nepasirūpino. Neiškentęs 2006 m. priminiau mūsų UR ministerijai apie būtinybę, kad Lietuvos vėliavos nuolat plevėsuotų Žalgirio mūšio vietoje. Gavau atsakymą, kad jos iškeltos minint 2006 m. Žalgirio mūšio 596-ąsias metines, bet ar jos plevėsuos visą laiką, nežinau. Dabar pagal suklastotą Lietuvos istoriją sukurtas kompiuterinis žaidimas apie Žalgirio mūšį, tačiau ar dabartinės Lietuvos vadovai, ambasadoriai pareiškė pretenzijų žaidimo kūrėjams?

Kalbant apie Žalgirio mūšį, kaip nepaminėti Vytauto Didžiojo, kurį turėtume vadinti Lietuvos karaliumi, juk teisinis aktas – popiežiaus bulė apie Vytauto paskelbimą karaliumi egzistuoja, ir karūna buvo nuliedinta, tik klastingų kaimynų – lenkų ji buvo pagrobta, o antrosios nesulaukė, nes Vytautas mirė. Šis popiežiaus teisinis aktas turėtų būti surastas Vatikane ir išspausdintas Lietuvos spaudoje, o ne nuolankiai nutylimas. A. Smetonos valdomoje Lietuvoje rugsėjo 8-oji buvo šventė – Vytauto karūnavimo (1430 m.) diena, o dabartinėje Lietuvoje visiškai pamiršta. Tai mūsų valdžios prisitaikėliškumo pavyzdys ar valstybės interesų nepaisymas.

Ir vėl tenka priminti: „Kas valdo informaciją, tas valdo viską“. 1569 m. Liublino unijos sutartis sujungė dvi valstybes, suverenius subjektus į federacinę sąjungą, net herbas buvo sukurtas lygiavertis su Vytimi ir Ereliu, o po 200 metų Vakarų informacinėje erdvėje, o iš dalies ir Rytų - tokios kaip Lietuvos nebeliko, o buvo žinoma tik Žečpospolita Polska. Gan įtartinai skamba dabar propaguojamas terminas: Dviejų Tautų Respublika (ar tik neprimestas strateginės kaimynės?), būtų priimtiniau - Dviejų Valstybių Sąjunga (po Liublino sutarties pasirašymo vadinosi Lenkijos ir Lietuvos Valstybė), nes tas propaguojamas pavadinimas įžeidžia kitas tautas, gyvenusias Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Štai kodėl, dėl per šimtmečius skleistos tendencingos informacijos apie Lietuvą, po 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos atstovams buvo sunku Vakarams įrodyti apie lietuvių ir Lietuvos egzistavimą.

Mes švenčiame Žalgirio mūšio metines ir pabrėžiame didvyriškas kovas su kryžiuočiais, tačiau, kaip rašo istorikas Tomas Baranauskas (http://www.delfi.lt, 2006-09-08): „O juk karas su Rusija, prasidėjęs beveik kartu su Rusijos valstybės susikūrimu XV a. 2-oje pusėje, truko ne ką trumpiau, nei karas su kryžiuočiais – 175 metus (1492–1667 m.). Šiuo laikotarpiu Lietuva su Rusija kariavo devynis karus...“ Norėdami savo tapatybę susieti su LDK, turėtume minėti žymius Lietuvos istorijos įvykius, faktus ir datas, susijusias su Rytais. Minėtini didvyriški Lietuvos istorijos įvykiai, turėję įtakos ne tik Lietuvai, bet ir Europai: Algirdo pergalė 1362 metais prieš Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų (dabar Ukraina) – galėtų būti plačiai švenčiama kartu su ukrainiečiais, kurie labiau gerbia Algirdą negu lietuviai; atmintina diena - rugsėjo 8-oji – 1514 m. įvykęs Oršos mūšis, didžiausia Lietuvos karinė pergalė prieš Rusiją, minėtina drauge su Gudija.

Vien ko verti Lietuvos Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus karo žygiai XVII a. pradžioje: 1605 m. rugsėjo 27-oji diena Salaspilio(dabar Latvijoje) mūšis, įėjęs į pasaulio karo meno enciklopediją, nustebino visą Europą, kai J.K. Katkevičius, turėdamas 3 800 karių sumušė Švedijos karaliaus Karolio 14 000 kariuomenę. 2005 metais minint šio mūšio 400-asias metines, mūsų valdžios atstovai net nedalyvavo kartu su latviais, švedais ir lenkais, atidengiant Salaspilyje paminklą. Jie atidavė laurus dabartinei Lenkijai (ir vėl istorijos klastotė), nors tuomet mūšyje jų kariuomenė visiškai nedalyvavo – po Liublino unijos Lietuva turėjo savo atskirą nuo Lenkijos kariuomenę, iždą, antspaudą ir teisinę sistemą - Lietuvos statutus. Sakau, gal dabarties Lietuvoje einantieji į valdžią privalo išlaikyti egzaminus iš istorijos. Na, o mūsų tauta turėtų nekartoti rusų primesto posakio: „Sumušti kaip švedai prie Poltavos“, o kartoti: „Sumušti kaip švedai prie Salaspilio“. Visa Europa turi būti dėkinga už J. K. Katkevičiaus žygį 1621 m. prie Dniestro, ties Chocimo vietove, kai etmonas su 40 000 lietuvių ir lenkų kariuomene davė atkirtį 300 000 turkų kariuomenei, ir pastarieji buvo priversti pasitraukti.

Didysis Lietuvos etmonas J. K. Katkevičius su Lietuvos kariuomene ir Lenkijos kariuomene, vadovaujama etmono Žolkievskio, 1611-1612 m. dalyvavo batalijose Maskvoje, tačiau dabartinė Rusijos valdžia, minėdama šią datą lapkričio 7-ąją (vietoje bolševikų Spalio perversmo šventės), net nė vienu žodžiu nekalba apie Lietuvos dalyvavimą. Atrodytų, kad minėti Lietuvą, dabar labai sumažėjusią, neleidžia Rusijos imperinės ambicijos. Ji akcentuoja, kad 1605-1612 m. Maskvą buvo užėmusi tik Lenkija. Tai vis istorijos iškraipymai, kurie nė motais mūsų ambasadoriams Maskvoje, Vyriausybės ir Seimo nariams – jie nereiškia jokių pretenzijų dėl mūsų istorijos faktų nutylėjimo. Baigiant apie J. K. Katkevičių, LDK Didįjį etmoną, kunigaikštystei jau esant federacinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, reikia pasakyti, kad tai gabiausias karo vadas po Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, nepelnytai primirštamas, o reikėtų jam pastatyti paminklą Vilniuje, skvere priešais Katkevičių rūmus (dabar Vilniaus paveikslų galerija). Turime iškelti savo didvyrius, žymiąsias asmenybes (pvz., K. Simanavičius - pirmasis daugiapakopių raketų kūrėjas ir kt.), statyti paminklus ne tik aukoms nuo svetimųjų intervencijų, o po to tik dejuoti bei jas apraudoti, bet kurti herojiškus paminklus Lietuvos valstybės didvyriams, žymiems laimėtiems mūšiams, nulėmusiems Lietuvos ir Europos istoriją.

Kultūros darbuotojai ir atsakingi asmenys, kalbėdami apie Lietuvos istoriją po trečiojo 1795 m. Žečpospolitos padalijimo ir Lietuvai patekus į Rusijos okupaciją, vartoja terminą „caro valdžia“, tai skamba mums, o ypač užsieniečiams, lyg ir savo caro, o ne okupanto valdžia. Manytina, kad tai sovietų propagandos primestas terminas, kai bolševikai visas negeroves vertė ant caro galvos. Mums, lietuviams, daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais: „Okupacinė caro valdžia“, „Rusijos imperijos okupacija“. Taip kalbėti įpareigoja istoriniai faktai: po federacinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo imperatorė Jekaterina nepaliko autonominio administracinio vieneto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Rusijos imperijos sudėtyje, bet ją suskaldė į tris gubernijas ir pavadino Šiaurės vakarų kraštu, kad net Lietuvos vardo niekur neišliktų. Nors Jekaterina, derėdamasi su Prūsija ir Austrija dėl Žečpospolitos pasidalijimo, pretenzijas gauti visą Lietuvos kunigaikštiją grindė tuo, jog ji vienintelė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulo paveldėtoja dar nuo Vytauto Didžiojo laikų. Visiškai priešingai Rusijos imperija elgėsi Suomijos atžvilgiu, ji buvo į imperiją įjungta kaip Suomijos kunigaikštija su autonomijos teisėmis.

Dabar mūsų oficialūs atstovai Karaliaučių (Mažvydo, Donelaičio, Kanto, Vydūno tėviškę) vadina Kaliningradu ir taip rodo savo neišprusimą bei prisitaikėlišką, negerbiančią savęs ir istorijos, moralę. O juk šis pavadinimas likęs nuo Stalino bendražygio Kalinino (jis pasirašinėdavo Stalino priešininkų žudymo nutarimus) vardo, primesto sovietinių okupantų. Žodžiu, garsiausio XX a. nusikaltėlio Stalino, kurį nusikaltėliu pripažino tie patys komunistai dar N. Chruščiovo laikais, sėbro Kalinino vardą vis kartoja mūsų valdžios atstovai, ir tai jau tampa normaliai įprasta. Tai analogiška, jeigu vadintumėte šį miestą kito nusikaltėlio Hitlerio sėbrų Gebelso ar Geringo vardu, (pastarasis buvo Reichstago pirmininkas, kaip ir Kalininas - Verchovnovo sovieta) – Geringburgu?!

Nevisavertiškumą atskleidžia ir frazė: „Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas“. Galima manyti, kad buvo tik vardas, o objekto, subjekto nebuvo, bet juk tai prieštarauja elementariai logikai, nes logika sako, jeigu yra vardas, tai yra ir objektas ar subjektas. Gal čia nuolankiai įsiteikiama tuomet galiojusiai nuostatai, kad, kol popiežius nepalaimino tautos, valstybės, tol jos nėra. Kai Cezaris nugalėjo Galiją, jos nebuvo, o tik vardas egzistavo. Arba šv. Brunonas žuvo nuo piktosios dvasios, vardu Lietuva (Litua - taip buvome įvardyti Kvedlinburgo metraščiuose). O Ipatijaus metraštis (1040 m.) rašo: „Jaroslav ide na Litvu“ (Jaroslavas puola Lietuvą). Manau, visiems reikia elgtis oriai ir švęsti Lietuvos tūkstantmetį (Litua Millenium), o ne vardo minėjimą.

Galima teigti, kad pasyvioji gintis, prisitaikymas ir nutylėjimai veda į lėtą išnykimą (išlieka tik kovojanti valia, - teigė Frydrichas Nyčė), tik radikaliai gindami savo interesus ir juos iškeldami, skleisdami savo didingą istoriją, senąją ir šiandienos kultūrą, tapsime įdomūs kitiems ir ugdysime bei sustiprinsime Lietuvos ir lietuvio tapatybę ir išguisime svetimųjų mums į sąmonę įbruktą nevisavertiškumo jausmą.

Autorius yra Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus vadovas

Bernardinai.lt

http://bernardinai.lt/index.php?url=articles/72301

Man, kaip dvarų ir barbarų užtarėjai, baisiai patinka tokios dvasios kūriniai! Todėl esu dėkinga ir jų platintojui - laiko pactui

P.s. Gerbiamieji, jei kada į jūsų akiratį pakliūtų dar kokios istorinės dulkės ar nuošliaužos nuo Hanzos kelio Lietuvoje, irgi būčiau labai dėkinga už tokią informaciją.

Kazkaip man po truputi sviecia, Lietuvai reiktu is pirmo zvilgsnio kvailoko, taciau extra patriotisko vadovo. Hmm, idomu kariunas koks zada bolotiruotis i prezidentus? Kryptingai skirtingoms sritim individualistus po kelis uzsiundzius... butu idomu.

Lietuvių kalbos žodynas:
patriòtas, -ė smob. (2) žmogus, mylintis savo tėvynę, pasiryžęs jai aukotis
http://www.lkz.lt/startas.htm

manau būtinos savybės laisvos, nepriklausomos šalies vadovams. Extra ar ne extra, kariškis ar civilis - čia galima būtų diskutuoti. O individualistus visada naudinga nukreipinėt tikslingai, todėl puikus bet_kas pasiūlymas ta tema

Toliau, tikiuosi truputi į temą
Visi turbūt esame girdėję apie Gedimino laiškus Europos miestams XIV a. pradžioje, bet retas kuris esame juos skaitę. Na bent jau aš iki šiol nebuvau jų regėjęs Nuoroda: http://anthology.lms.lt/texts/1/turinys_l.html
Man juose labai jaučiasi kilni ir laisva mūsų protėvių dvasia, toli į priekį pralenkianti savo laikmetį (tuo metu Europa skendėjo "Viduramžių tamsoje")

Čia trumpas laiškų pristatymas iš to puslapio (paryškinimas mano )
"Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino (apie 1275-1341) laiškai yra vieni pirmųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės raštijos paminklų. Jie svarbūs ne tik kaip Lietuvos politinės istorijos ir kultūros istorijos šaltinis, bet ir kaip Viduramžių epistoliarinės literatūros pavyzdžiai.
Išliko šešių laiškų nuorašai. Laiškai buvo parašyti lotyniškai 1323-1324m. Vilniuje ir adresuoti popiežiui Jonui XXII bei katalikiškiesiems vakarams, daugiausia vokiečių miesteliams. Laiškuose buvo norima įtikinti, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės skleidėjai, o užkariautojai, pažadu krikštytis (priimti katalikybę) buvo siekiama išvengti Lietuvos valstybės teologinės izoliacijos nuo Vakarų Europos. Laiškuose kviečiami į Lietuvą iš kitų kraštų įvairūs amatininkai, meistrai, specialistai: akmenskaldžiai, malūnininkai, račiai, batsiuviai, sidabrakaliai, ginkladirbiai, riteriai, ginklanešiai, žemdirbiai, žvejai, pirkliai, gydytojai. Jiems garantuojama tikėjimo laisvė ir geros darbo sąlygos. Tai rodo, kad Gediminas vykdė plačią Lietuvos ūkinio, kultūrinio ir karinio ugdymo programą. 1323 metų laiškuose pirmą kartą paminėtas Vilnius kaip Lietuvos sostinė. Kadangi laiškus rašė krikščionis raštininkas, o jam diktavo pagonis kunigaikštis, laiškų stiliuje susipina pagoniškosios ir krikščioniškosios mąstysenos bei kalbėsenos ypatybės."

Daug ką būtų galima cituoti iš tų laiškų, bandyti ieškoti mūsų identiteto, taip pat ir kultūrinio, nes identitetas, manau, kol gyvas, yra pastoviai besiformuojantis, iš kiekvieno laikotarpio kažko pasisemiantis...

pactas - atsakysiu paprastai...
Rasydamas atsakyma buvau sumastes kelis variantus (kulturologai, istorikai, filosofai) is civiliniu specializaciju.
Dar apmasciau finansininkus ir is kart atmeciau siam momentui. Jie gudrus (sukti), taciau prigimtinai savanaudziai. T.y. jie puikus pasirinkimas norint stabilizuot situacija, taciau pletrai reikia kario pasauleziuros, pageidautina partizano (karys veikia atvirai, partizanas - pasleptai, sunkiausia susidurt su netiketu(pasleptu) priesu).
Taigi ziurim ka turim... ~90 m vyravo kario pasauleziura - atkovot nepriklausomybe. Atkovojom, gerai. I eteri isejo finansininkai - nepriklausomybe stabilizuota (EU, NATO). Irgi gerai. Dabar vel reik kario itakos pletrai (pokytis - vienintelis stabilus dalykas, ji geriausia inicijuot paciam, kitaip ant galvos inicijuos). Taigi mintis/isvada naturali - reikia kario-partizano.

P.s. civiliai atmesti samoningai - jie dazniausiai prigimtinai neorganizuoti (prasimusa diletantizmas)
P.p.s. kariai dazniai kartu ir patriotai, o partizanu reik ieskot slaptosiose tarnybose

Įdomus pasiūlymas, bet_kas, gal vertėtų atskirti į atskirą temą, pvz.: Kokių Lietuvos vadovų tikimės? Taip, galbūt, pasigvildentų šis įdomus klausimas

Daiva Tamošaitytė. Ar reikalingos mums tautinės tapatybės paieškos?

2008-02-27

Vasario 20 dieną Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centre įvyko kolektyvinės monografijos „Lietuvių tautos tapatybė: tarp realybės ir utopijos“ pristatymas (išleido Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007). Dar neseniai ji buvo perkamiausių knygų dešimtuko aštuntoje vietoje, vadinasi, tema nagrinėjama laiku ir aktuali. Leidinys neabejotinai vertingas tuo, kad 11 autorių iš įvairių pozicijų – politiniu, socialiniu, kultūriniu, filosofiniu bei istoriniu aspektais nagrinėja tapatybės fenomeną. Trečiajame skyriuje pateikta meninė ir literatūrinė perspektyva, o ketvirtasis supažindina su jau publikuotais, bet itin svarbiais temą papildančiais Juozo Girniaus ir Tomo Venclovos tekstais bei tarptautinės Rusijos organizacijos „Memorialas“ tezėmis. Šis įvairiapusiškumas manding yra teigiamas bruožas: pateikta daug skirtingų, savaip argumentuotų tyrimų išvadų, tačiau per pristatymą buvo iškeltas klausimas apie tautinės tapatybės „tranzito“ per mūsų istoriją vietą. Į šį klausimą straipsnio autorė ir mėgino atsakyti, siekdama problemą iškelti plačiame, o kartais – ganėtinai kontroversiškame kontekste.

Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kuris tapo pagrindiniu projekto stimulu: ar lietuvių tautos tapatybė yra realybė, ar utopija? Vienareikšmiškas atsakymas būtų neabejotinas „taip“. Jei būtų priešingai, nūdien neegzistuotų nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių kalba, nei mes patys. Pats filosofiškai nepriekaištingai suformuluotas klausimas suvoktinas ne kaip lietuvio abejonė ir nesusivokimas, kas jis yra, bet veikiau kaip pastanga svariais moksliniais argumentais nusakyti savą tapatybę kitoms tautoms ir nacijoms – ypač toms, kurios ilgą laiką lietuvybės nepripažino ar manė ją esant neautentišką, nykstančią, geriausiu atveju mišrią ar antrarūšę. Taigi dabartiniu metu lietuvių tautos tapatybės esatis yra ne tik neginčytinas faktas, bet ir aksioma, teorema, turinti virsti tik užsienio politikos erdvėje.

Antroji tezė būtų ši: tapatybės pasirinkti neįmanoma, nes visada gimstama kurioje nors tautoje. Tapatybė yra duotybė. Pastaruoju metu populiarinama neva galimybė rinktis viską, ko tik širdis geidžia – lytį, bet kurio pobūdžio orientaciją, pragyvenimo būdą, pažiūras, net tėvynę ir tapatybę, nelyginant sūrio ar tapetų rūšį, – iš esmės turėtų būti vertinama kaip reklamos triukas, vaizduojant laisvos rinkos ekonomikos privalumus, kuri šiuo atveju laisva nuo sveiko proto, logikos ir atsakomybės už veiklos padarinius. Kitas dalykas, kad gali kilti keblumų dėl tautybės, jei šeima mišri ar gimstama emigracijoje, tačiau ir šiuo atveju sudedamosios mišrios kultūros dalys gali būti nesunkiai atpažintos bei nustatyti prioritetai.

Tapatybė yra kertinis ir giliausias save pažįstančio žmogaus suvokinys. Tai pamatas visam jo gyvenimui skleistis. Nesugebėjimas josios apčiuopti veda į asmenines ir kolektyvines krizes, gamina simuliakrus, falsifikuoja tikrovę arba kuria vadinamąją virtualią tikrovę, kurioje saugu tik santykinai. Toks buvimas yra utopinis, nes neatitinka žmogaus būties paskirties, jis ir sukelia problemų, kurių apstu ne vien naujajame globalizacijos amžiuje.

Tautinė tapatybė – taip pat aiškiai suprantamas dalykas. Ją įgyjame iš Dievo malonės gimdami, o prarasti galime tik mirę. Silpnėti, pradėti nykti ji gali nykstant pačiai tautai arba ją naikinant fiziniu būdu. Joks pasaulyje vykdytas genocidas neturėjo kitos prasmės, kaip tik ta, jog tapatybė ir savivoka neatsiejama nuo ją suteikiančios tautos kultūrinės savasties. Tatai tautų naikinimo iniciatoriams buvo pernelyg akivaizdu, kad jie lauktų šimtmečius, kol dusinami žmonės tapatybę praras ir galutinai asimiliuosis. Todėl jei girdime pionieriškų šūkių, bandančių rėksmingai supriešinti tautybę su pilietybe, turėtume neprarasti budrumo. Juk šiedu dalykai nėra priešybės, o viena kitą papildančios, viena nuo kitos pareinančios tiesos.

Nepaisant dabartiniais laikais nedidelėms tautoms kylančių grėsmių, vis dėlto būtina įsisąmoninti, jog lietuvių tauta, būdama ne didžiausia, bet ir ne pati mažiausia, į XXI amžių sugebėjo įžengti turėdama nacionalinę valstybę su visais jai būdingais institutais, savo valiuta ir valstybine lietuvių kalba, kuria rašomi mūsų naujausios istorijos dokumentai. Pati Lietuvos valstybė ir jos Konstitucija liudija tautinės bei nacionalinės (platesne prasme) tapatybės faktą, ir jei kam nors tai ne faktas, o utopija – ką gi, vadinasi, toks asmuo yra kraštutinai skeptiškų ar pesimistinių pažiūrų, galbūt tebegyvenantis sovietinio rojaus utopijoje, pasąmoningai susiliejusioje su jaunyste, o ši visada teisi. Negana to, galbūt jis tapatinasi su kita tauta ir valstybe, kadangi žmonių be tapatybės nebūna. Žinoma, įmanu įlįsti į antrinės, simuliakrinės tapatybės kiautą, tačiau tai tarpinė būsena, nesąmoningas buvimas, pseudo egzistencija. Prozelitų ir konvertitų dalia nepavydėtina. Taip pat tautinę tapatybę galima išsaugoti gyvenant svečioje šalyje.

Esame atsidūrę paradoksalioje situacijoje: istoriškai žvelgiant turime modernią valstybę, tik jos privalumais reikia išmokti naudotis. Niekas mūsų tapatybei negresia, o pagal valstybingumo parametrus esame sena tauta, įtvirtinusi palyginti jauną valstybę. Iškeltas pesimistinis požiūris dėl lietuvių ateities, kurie, esą, nėra tokie pasiutusiai gyvastingi kaip graikai, žydai ar švedai, yra paremtas kelių šimtmečių stebėjimu – laipsnišku LDK žemių praradimu ir asimiliacija. Kitas požiūris pateikia taip pat liūdną statistiką apie savižudybes, dezintegraciją ir atomizaciją, kurios kelia grėsmę grupinei tapatybei augti ir būti saugiai. Ir vis dėlto niekas neuždraus manyti, kad nėra tokios žmogiškosios prognozės, kuri iš tiesų neklystamai pasitvirtintų. Klysta net pranašai ir regėtojai. Galbūt tauta išgyvena jungiškąjį individuacijos procesą, o geografiškai apribota teritorija leis veiksmingiau tvarkytis savo krašte? Juk imperijų gadynė praėjo, aušta nauja era, formuojasi kito lygmens tarptautiniai santykiai, ir mes dar galime sulaukti laikų, kai politinis chuliganizmas bei agresija, taip pat ir subtilesnės tapatybės naikinimo formos bus išgyvendintos. Jau dabar milijonams žmonių plika akimi matyti, kokios tai pasenusios, anachronistinės sąmonės ir pasaulio valdymo formos.

Savo straipsnyje dr. Vytautas Berenis teisingai teigia, jog, kalbant apie kitų tautų įtaką tautinei kultūrai, „tautos kultūros gyvybingumą lemia valstybinė kultūros politika, inteligentijos savimonė ir asmeninė laikysena“, taip pat tokie veiksniai, kaip „gyventojų populiacija, geografinė padėtis, krašto ekonominė būklė“. Visgi pastarieji tėra universalūs veiksniai, kurie gali būti palankūs arba nepalankūs. Visos tautos gyvybės, arba noro gyventi pagrindus, ontologinius apsisprendimo ir savižinos pradmenis išryškina ir pagrindžia savos, savitos, individualios kultūros buvimas ar nebuvimas. Tai ir yra lemiamas tautos ir kartu nacijos tapatybę nusakantis veiksnys. Dekonstruota nacijos samprata leidžia jai gyvuoti naujais pagrindais, ne totalitarinių režimų laikotarpio dvasia, kuri privertė S. Šalkauskį griežtai atskirti tautą nuo nacijos. Nacija gali apimti ir daugiau tautų bei kalbų, kurios demokratijos sąlygomis įstengs gyventi taikiai ir kūrybingai.

Savaip įdomu, jog tautinė tapatybė nepasiduoda griežtesnių definicijų dogmoms, jų planingam eksplikavimui. Monografijos aptarime kilusi diskusija apie kryptingą tautinės tapatybės formavimo politiką baigėsi išvada, jog tai – mįslingas ir išorinių apibrėžčių atkakliai išvengiantis fenomenas, kuriam labiausiai patinka ne ideologizuota ar dirbtinai konstruojama, bet natūrali erdvė, leidžianti tapatybei savaimingai skleistis ir gyvuoti. Svarbiausia yra tas sąlygas sudaryti, akylai stebint, ar mūsų moderni valstybė užtikrina sąlygas visoms joje gyvenančioms tautoms palankią dirvą, nediskriminuojant nė vienos iš jų.

Kad etnosą aiškiai atskirtume nuo tautos, o etninę tapatybę – nuo tautinės, tereikia atkreipti dėmesį į lemiamą istorinį fenomeną, kuris liudija brandžiausią lietuvių tautos tapatybės susiformavimo, ar, veikiau, įforminimo fazę – tai profesionalaus tautinio meno ir literatūros radimasis bei suklestėjimas remiantis lietuvių folkloru, tradicijomis ir papročių visuma.

Profesionalusis lietuvių menas, dailė, poezija ir kitos elitinės kultūros formos giliausiomis savo apraiškomis remiasi mūsų etniniu paveldu – tokią išvadą teko padaryti, atlikus mūsų nacionalinės kompozicijos mokyklos analizę. Nė vienam iš kalbintų kompozitorių (tai Vytautas V. Jurgutis, Linas Rimša, Gintaras Sodeika ir šių metų Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Nakas) nekėlė abejonių nei tautinės tapatybės egzistavimo faktas, nei lietuviškumas kaip svarbiausias jos sandas. Lietuvių profesionalusis menas yra ne tik įtaigus, originalus ir pajėgus konkuruoti pasaulio kultūros rinkose, bet dažnai tampa aukščiausia bendrakultūrine, viršnacionaline vertybe. Tad apibendrinant, kas pasakyta, dar pažymėtina, jog būtent meno ir kultūros puoselėjimas yra esminis mūsų tautinės tapatybės gyvybingumo rodiklis bei garantas.

Bernardinai.lt

Koks yra lietuvio charakteris?

2008-11-16

Darbštus ar tinginys? Linksmas ar liūdnas? Drąsus ar bailus? Pavydus ar gero linkintis? Tautos charakteris – vienas iš tautos tapatybės bruožų. Žinome, kad prancūzai yra plepūs, o italai – draugiški, tuo metu vokiečiai santūrūs ir pedantiški. Tad galime kalbėti, kokios vertybės svarbiausios tautai ir kaip jos susiformavo. Koks yra lietuvis, išsiaiškinti mėgino Virginijus Savukynas laidoje „Tapatybės labirintai“.

„Lietuvis yra kvailas, nuolankus, nelabai linkęs į mastymą, kadangi balsuoja už kvailius milijonierius, kurie neturėtų būti Seime, taip pat politiškai neapsišvietęs, žemo intelekto. Jeigu kokios nelaimės, tuoj bėga į užsienį. Tarsi čia negalima kurti šviesią, gražią Lietuvą“, – laidoje savo nuomonę išsakė dailininkas Antanas Rimantas Šakalys .

Darbštumas – lietuvio bruožas?

Geras lietuvis, be abejo, yra darbštus. Šią dorybę mums tėvai skiepija nuo pat vaikystės. Jei dirbsi – gerai gyvensi, o jei tinginiausi – nieko gero iš tavęs neišeis. Tačiau Vakarų šalyse darbštumas nėra taip vertinamas. Nepaisant to, vakariečiai vis tiek gyvena geriau.

„Jeigu kalbėsime apie tai, kaip lietuviai norėtų, kad į juos žiūrėtų užsieniečiai, be jokios abejonės, yra viena savybė, kuri lietuviui būtų svarbiausia – darbštumas. Lietuviai yra labai darbštūs, tuo jie išsiskiria. Darbštumas yra tikriausiai labiausiai vertinama savybė“, – teigė sociologas Vladas Gaidys.

„Anksčiau būdavo sakoma, kad lietuviai – itin darbšti ir išradinga tauta. Šimtmečių išradimai, tai, ką jie yra padarę Dzūkijos smėlynėliuose, kokias dvarvietes ir parkus yra šiaurinės Lietuvos lygumose pastatę – visa tai rodė, kad lietuviai buvo labai darbštūs, kantrūs, ištvermingi“, – pridūrė etnologė Gražina Kadžytė.

Sociologinės apklausos rodo, kad lietuviai savo vaikams labiausiai nori įskiepi darbštumą. Tuo tarpu vakariečiai – toleranciją.

„Nuostatą, kad „Lietuvis visur, nors ir ant akmens, gali pragyventi“, be abejo, patvirtina ir mūsų tremtinių atsiminimai, kai jie Sibire keletą kartų gerai prasigyvendavo ir būdavo perkeliami kitur, o jie ir vėl kabinasi į gyvenimą, kuria savo materialinę gerovę, rūpinasi vaikų išlikimu, rūpinasi šeimos išlikimu“, – pastebėjo G. Kadžytė.

Darbštumas žemdirbių tautai būdingas bruožas – turėsi tiek, kiek dirbsi. Ši savybė reikalinga ir tautai, kuriai teko patirti daug negandų ir nelaimių, po kurių reikėjo atsitiesti. Tikriausiai šios priežastys ir lemia, jog apie save galvojame kaip apie darbščius žmones, darbštumą laikome didele vertybe. Tad darbštumas – tai ne mitas, bet vienas iš mūsų charakterio bruožų.

Lietuviai pavydūs?

Visi gerai žino posakį, jog lietuviai džiaugiasi tada, kai kaimyno karvė nugaišo. Tiesa, nesame originalūs – panašią patarlę turi daugelis Vidurio Europos tautų. Tačiau kad lietuviai pavydūs, atrodo, neprieštarauja niekas.

„Nesakyčiau, kad tai nacionalinis bruožas. Gal jis buvo šiek tiek įdiegtas dar tarybinės sistemos, kai visi turėjo būti lygūs ir negalėjo būti išsišokėlių. Mes darome nemažai tyrimų ir kitose buvusios Sovietų sąjungos šalyse. Iš jų gal išlikusi vienintelė Armėnija, kurioje nėra tokio juodo pavydo. Jeigu ten kažkam pasisekė ar kažkas yra turtingesnis, kiti žmonės nori būti tokie pat. Tai panašiau ir į amerikietišką variantą, kai geras pavyzdys skatina juo sekti“, – mintis dėstė sociologė Rasa Ališauskienė.

Psichologas Remigijus Bliumas apibendrino lietuvių charakteristikas tarpukarinės Lietuvos periodu. Tuomet lietuviai patys išskyrė pavydą, kaip labiausiai paplitusį neigiamą lietuvio bruožą. Tačiau keliautojai apie lietuvius kaip pavydžius žmones pradeda rašyti tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės.

1861 metais lietuviai buvo atleisti nuo baudžiavos. Tada jie tapo žemės savininkais – atsirado noras turėti daugiau. Tai liudija bylinėjimųsi pagausėjimas. Konstantino Gukovskio XIX a. pabaigoje surinkti duomenys rodo, kad, pavyzdžiui, Varnių valsčiuje 1872 metais iškelta 16 bylų, 1885 metais – 132, o 1888-aisiais – 178. K. Gukovskis teigia, kad dėl turto „tarp paprastų žmonių iškyla abipusis nepasitenkinimas, piktumas, pavydas, nuoskaudos, prasižengimai ir nusikaltimai“.

Baudžiavos laikais visi valstiečiai buvo priklausomi nuo pono. Jie nieko neturėjo, visi kaime buvo vienodai lygūs. Ponas jais vienodai rūpinosi, vienodai baudė. Juk net taip vadinamieji „laisvieji valstiečiai“, kurie nepriklausė nuo pono ir laisvai, kada panorėję, galėjo keisti savo gyvenamąją vietą, sunkiais nederliaus metais atsiduodavo pono globai.

Ponas ne tik mušdavo, bet ir atėjus badui gelbėdavo savo baudžiauninkus. Taigi valstiečiai buvo lygūs, nebuvo ko pavydėti vienas kitam. Tačiau po baudžiavos panaikinimo ši lygybė išnyksta: daugiau turi tas, kuris daugiau dirba, kuris yra protingesnis, apsukresnis ar tiesiog mažiau turi sąžinės. Atsiranda pagrindas pavydui. Tai pastebi keliautojai, todėl jau vėlesniais laikais ir patys lietuviai nusprendė, kad yra pavydūs žmonės.

Panašiai lietuviai mąstė ir atgavus nepriklausomybę. Sovietmečiu viešumoje buvo rodoma lygybė, o tapus laisviems, jei pasisekė, gali puikuotis turtais. Sociologiniai duomenys rodo, kad nepriklausomybės metu mažėjo pasitikėjimas vienas kitu. Jei 1990 metais 32 proc. manė, jog dauguma žmonių galima pasitikėti, tai po dešimtmečio tokios nuomonės laikėsi tik 22 proc. Per tuos metus mažėjo ne tik pasitikėjimas kitais žmonėmis, bet ir tolerancija.

„Vis tik stiprėja materialinės nuostatos ir žmonių noras gyventi geriau, visų pirma – materialiai. Kita vertus, galima būtų sakyti, kad mažėja ir tolerancijos. Jeigu 1990 metais, kai darėme vertybių tyrimus, lietuviai buvo vieni iš tolerantiškiausių žmonių Europoje. Dabar, po aštuoniolikos metų, tolerancijos mažėja. Galbūt prie to prisideda ir greitėjantis gyvenimo tempas, ir kova už būvį, bet pokyčiai šia prasme tikrai pastebimi“, – tikino R. Ališauskienė.

Ne tik artojėlis, bet ir kareivėlis

Jotvingiai – baltų gentis, labai artima lietuviams. Šios genties atstovai vieni stodavo į kovą su tuntu kryžiuočių ir žūdavo nuo jų kalavijo. Kronikininkai teigė, kad tai ir lėmė jų išnykimą, nes jie geriau rinkosi mirtį ir kovodavo tada, kai laimėti nebuvo net menkiausio šanso. Pokaryje daugelis vyrų išėjo į karą, nors žinojo, kad tikrai nieko nelaimės. Beje, aršiausios kovos vyko Dzūkijoje. Tačiau ar iš tiesų esame drąsus, ar tik norime tokiais save vadinti?

„Lietuvis tapatinamas su žemdirbiu, sėsliu žmogumi, nors karo vyras Lietuvoje yra labai pagerbiamas. Žinome, kad lietuviai buvo karingi, sukūrė ir valstybę, ir karalystę, ir kunigaikštystę, ir aplinkinių šalių metraščiuose minima lietuvių kariuomenė. Netgi ukrainiečių vestuvinėse dainose yra žodžiai „Naehala Litva, budet c nimi bitva“. Kai jaunikio šalis atvažiuoja, tai prilyginama atvykusiai Lietuvos kariuomenei, su kuria reikės susiremti. Lietuvių karingumas dabar, ko gero, išreiškiamas daugiau per sportines kovas ir tai prilyginama karo laimėjimams. Na, o kadangi karingi, tai ir kerštingi, nes yra tokių patarlių: „Jei kas lietuvį nuskriaus, tai tas ir grabe atleidimo negaus“. Pabrėžiama didelė savivertė. Šiomis dienomis taip pat yra tokių patvirtinimų, kad „Lietuvį užkliudyk, tai jis tau irgi neduos praeiti“, – pastebėjo etnologė G. Kadžytė.

R. Ališauskienės manymu, drąsa – viena iš lietuviams būdingų savybių.

„Gyvename gan plokščioje žemėje, bet daug lietuvių veržiasi į kalnus, daug lietuvių renkasi pilotavimą arba kitokias gana ekstremalias sporto šakas ir mėgsta rizikuoti. Yra tautų, kurios žymiai atsargesnės arba, kaip sakoma, nelips ten, kur pavojinga. Lietuviai taip pat nebijo nežinomybės, nebijo išvažiuoti. Drąsūs žmonės yra emigrantai, nes jie savo problemas sprendžia ne visada žinodami, kur eina. Kalbėdami apie tai, kokias savybes vertina, drąsą lietuviai pažymi kaip pakankamai svarbią savybę“, – teigė sociologė.

Lietuvos įvaizdžio kūrėjai Lietuvą taip pat pateikia kaip drąsią šalį.

„Lietuviai, kaip ir daugelis žmonių, yra daugialypiai ir viena iš savybių, kuria jie pasižymi, yra drąsa. Drąsa iš tikrųjų yra labai plati sąvoka: yra ir teigiamų, ir neigiamų apraiškų. Tačiau lietuviai turi ryžto, moka trenkti kumščiu į stalą“, – mano P. Senūta .

Tačiau, anot jo, lietuviai visgi labiausiai tapatinasi su darbštumu. „Apklausos rodo, kad lietuviai išskiria drąsą ir tai yra antra mūsų tautinė savybė po darbštumo. Darbštumas nepasirinktas todėl, kad šiuolaikinėje visuomenėje šis bruožas nėra ta pati vertybė. Darbštumo, pigių darbo rankų yra ganėtinai daug pasaulyje ir mes nesiruošiame į tai pretenduoti“, – pridūria P. Senūta.

„Suprantama, tą drąsą reikia atitinkamai pristatyti. Pristatyti ne kaip kokį gyrimąsi, bet drąsą rizikuoti. Sakysim, mašinų parvaryti važiuoja broliai lietuviai, o ne latviai, estai ir ne kazachai, ukrainiečiai. Čia irgi reikia rizikos, reikia drąsos, reikia išradingumo, kalbų mokėjimo ir panašiai. Mūsų verslininkai daro gražius dalykus ir kitose šalyse, be drąsos to nepadarysi. Emigracija taip pat susijusi su drąsa, nes emigruojama ne tik dėl materialinių dalykų, bet ir todėl, kad norima pamatyti, apsimokyti“, – sakė profesorius A. Kregždė.

Tautos charakteris geriausiai atsispindi išvažiavus į svečias šalis. Pasirodo, lietuviai, išvykę į Jungtines Valstijas XX amžiaus pirmoje pusėje pasižymėjo dviem dalykais: jų, po rusų, daugiausia buvo komunistų partijoje, o nusikaltimų suvestinėse jie pirmavo pagal chuliganizmą – sukeltas muštynes ir išdaužytus langus. Sociologas Vytautas Kavolis yra pateikęs puikų paaiškinimą, kodėl taip nutiko.

1919 ir 1920 metais lietuviai buvo antra stambiausia tautinė grupė Amerikos komunistų partijoje, o 1920 metais jų skaičius beveik siekė penktadalį visų komunistų partijos narių. V. Kavolis teigia, kad lietuviams būdingas kolektyvinis mentalitetas: reikia bendruomenės, paklusimo bendroms normoms, autoriteto.

Tradicinėje visuomenėje tai atliko Bažnyčia ir kunigas. Praradus religiją reikėjo naujų autoritetų – ir tokiu tapo Komunistų partija, kuri pasiūlė bendruomeniškumą, paklusimą kolektyvo valiai.

„Visai neseniai skaičiau latvių rašytojos Laimos Muktupavelos knygą „Pievagrybių testamentas“. Autorė kalba apie emigrantus Airijoje ir štai sako, kad mes, latviai, tokie viensėdininkai, pavienininkai ir nelinkę bendrauti. O lietuviai tai jau esą galvos skausmas tiems darbdaviams, nes jeigu nuvažiavo vyras, tai po kurio laiko atvažiuoja žmona, atsiveža vaikus, po to – žmonos sesuo, uošvė ir visa giminė, ir tai rodo lietuvių polinkį bendrauti“, – pasakojo G. Kadžytė.

Aukštaičių ir žemaičių skirtumai

Aukštaičiai – atlapaširdžiai ir dainorėliai, o žemaičiai – uždari ir kieto būdo. Taip dažniausiai apibūdinami charakterių skirtumai.

„Be abejo žemaitis yra lėtesnis. Čia būtų galima atsiminti tikro žemaičio daktaro Norberto Vėliaus mitologinius pamąstymus, kad vakarinis Lietuvos regionas, tai yra Žemaitija, daugiau susijusi su vyresniosios kartos senatvės išmintimi, atsargumu, mąslumu, kai ne iš karto priimama bet kokia naujovė. Ji gerai apmąstoma, ar tai būtų žmogus ar reiškinys, bet jeigu kartą priimama, tai priimama labai ilgiems laikams. Sakoma, jeigu žemaitį įtikinsi kokio nors reikalo teisumu, tai paskui jau ir nebeišmuši jo iš tos vagos, nes jis jau bus apsisprendęs, o jis nemėgsta šokinėti į vieną arba į kitą pusę“, – tikino etnologė G. Kadžytė.

K. Gukovskis apie tai rašo: „Kaip ypač niūrumas, įtarumas būdingi žemaičiams, taip išorinis pamaldumas ir nepaprastas potraukis bylinėtis taip pat yra jų išskirtiniai bruožai“. 1881−1891 metais iš Ukmergės apskrities buvo išvyta pagal bendruomenės nutarimą 62 valstiečiai, tuo tarpu per tą patį dešimtmetį iš Telšių apskrities – net 165.

„Aukštaičiai dagiau linkę į kompromisus, bando, ir vienam pritarti, ir kitam pritarti, ir galbūt pasižiūrėti, prie kurio labiau linkti. Manau, kad taip istorinė situacija suformavo. Juk aukštaičiai gyveno rytinėse baltų žemėse, kur visada eidavo tiek žmonių, ir labai sunku būdavo iškart suvokti, ar tai geras žmogus, ar blogas, ar savas, ar svetimas, ar jis atneša naudą, ar kaip tik pražūtį, reikėdavo pasistengti išlikti.

Tuo tarpu žemaičiams vakarinėje dalyje nebėra kur trauktis. Nelįsi gi į jūrą, todėl jie taip turi ir stovėti. Su tuo susijęs ir lietuvių mėgstamas anekdotas. Kai Vytautas Didysis rikiuoja pulkus Žalgirio mūšiui, jis pastato žemaičius į gynybą – ten, kur jie stovės, niekas nepraeis, aukštaičius pasiunčia į žvalgybą, nes jie moka apsimesti ir užsimaskuoti. Na, sako, dzūkus – į puolimą, nes dzūkui tik pasakyk, jis ir nulėks, ir padarys, o paskui galvos, ką padaręs. Na, o suvalkiečius pasiunčia surinkti viso inventoriaus, kuris lieka po mūšio. Čia kalbama apie suvalkiečių taupumą, ūkiškumą, kur kartais kiti įžvelgia netgi ir šykštumą“, – kalbėjo G. Kadžytė .

Tautos charakteris nėra nekintamas – kiekviena epocha iškelia vis kitas vertybes, mūsų poelgiai keičiasi. Svarbu, kad būtų mūsų charakteryje vyrautų ne vien neigiami bruožai. Kuo pozityviau žiūrėsime į pasaulį, tuo daugiau galėsime pasiekti.

Šaltinis - http://www.bernardinai.lt/index.php?url ... es%2F87722