Vat sukasi man tema apie tai, kuo mes kitokie - ne tik kalba, bet ir papročiais, ar tiesiog kasdieniais įpročiais, pasaulio suvokimu ir pan.. Ir geriausiai apie tai, tur būt, gali papasakoti tie, kas gyvena užsieny. Nors ir Lietuvoj gyvenantiems šis tas matosi

Taigi, pašnekėkim apie kultūrinius skirtumus - jie juk nemaži, ar ne?

(kad nesigautų beprasmiškas fleimas iš serijos "lietuvis lietuviui lietuvis", pasisakymai apie tai, kokie lietuviai blogi, bus trinami, kaip neatitinkantys temos, be atskiro įspėjimo. Prieštaravimai dėl trynimo - irgi bus ignoruojami ir trinami be įspėjimo)

Man labai įstrigo viena Labas bloge surasta mintis - lietuviai myli ir gerbia duoną. Mums, nuo vaikystės žinantiems, kad duonelė verkia, tinginio valgoma, ir kad nukritusią, ją reikia dar ir pabučiuoti, kai kurių užsienio šalių požiūris į duoną gali būti net keistas.

Kuo dar mes ypatingi - ogi tuo, kad suprantam, o kai kurie - net ir mokam dainuoti sutartines. Ar žinojote, kad Vakarų šalyse nykūs bandymai dainuoti sutartines ėmė rastis tik XXa. progresyvių kompozitorių bandymuose? Velniškai sudėtingas daiktas, pasirodo

Skiriamės mes ir Vėlinėmis - tai mūsų duoklė mūsų protėviams. Helovynas - visai kas kita. Skiriamės ir tuo, kad savo numirėlius parsivežame, o ne paliekame svečioj šaly. Ir dar - per slenkstį nesisveikinam, nors patys dažnai net nepagalvojam, kodėl (o todėl, kad ten vėlės ilsisi, sveikinantis, gali pagalvoti, kad jas kalbinam).

Skiriamės ir mėgstamais valgiais - cepelinais, šakočiais, rūkytom dešrom bei kumpiais, šaltibarščiais, galų gale - netgi grybais (Vakaruose gi baravykų nevalgo).

O kuo dar skiriamės?

Ypatingi mūsų šalto rūkymo mėsos gaminiai- skanūs ir ilgai laikos - tik visokie kvaili čekai to nesupranta- aš jiems atvežiau paragaut delikatesinio šalto rūkymo kumopelio - o anie pradėjo spiegt, kad žalia mėsa juos šeriu. Atseit, turi būti mėsa pirma apvirta, paskui švelniai parūkyta, kaip anys pripratę... Vo. Ir alų mes mokam virt, tikrai neblogesnį nei anys Ir šiaip esam šaunūs mes Tiesiog, šiaip šaunūs

Keletas...
Del duonos dar- prie stalo duona raiko tevas.

Turime savo muzikos instrumentus- daudyte, kankles, skuducius, birbynes, is karklo isdroztus svilpukus, skrabalus...

Ir apava turejom- klumpes, vyzas-tai buvo seniai, matome muziejuose, skaitome literaturoje..

Idomios musu vestuvines apeigos- su pirsliais, pirslio korimu,svocios pyragu,jaunuju palydomis is namu ir sutikimas su duona ir druska..

Uzgavenes, paprastai buna vasario menesi, svenciamos persirengeliu karnavalais, kuriuose butinai dalyvauja Kanapinis, Lasininis, ju kova, nugalint Kanapiniui,ir gavenios pradzia(7savaites iki Velyku, pasninko laikotarpis, mesedo ir gyvuliu skerdimo bei vestuviu kelimo pabaiga)..

Per pietus pas mus atejus sveciui, jis visada pakvieciamas prie stalo..
Seimininkas sedi stalo gale, geriausioj vietoj. Sveciui pasiuloma irgi garbinga vieta- krikstasuole. Gal tai ir buvo seniau, bet dar islike

Lietuviai turi grazius pasisveikinimo ir atsisveikinimo zodzius- padek Dieve, su Dievu- bylojantys pacius geriausius besisveikinancio ar linkincio pasisekimo darbe,ketinimus, prasant dangaus pagalbos..

Lietuvis apie arkli, bite, karvute, jiems nugaisus, sako: mire (ne padvese!!)..Tai byloja apie siu gyvunu- maitintoju gyvybes reiksme zmogui.

Tik Lietuvai budingi stogastulpiai su mazute koplytele juose, kur statomas Rupintojelis.

Nežinau kaip dabar, gal jau kažkiek pasikeitė, bet skiriamės mes dar ir tuo, kad šeimas stengiamės kurti susavo tautiečiais. Žinau kad jau daug kas dabar man paprieštarautų, tačiau per rusų okupaciją nelabai dairėmės į kitas tautas ( buvo aišku išimčių)
Taip duonai pagarba tikrai didelė, va pusbrolis pasakojo kad rusai armijoje į forminės gabaliukus rankas šluostydavo o Lietuvaičiai lupdavo juos už tai.
Galėčiau pasakyti, kad skiriamės ir darbštumu savo, nusistatymu jei darai, daryk kaip sau.

girkimes girkimes - patys geriausi ir graziausi .. cik nevisi mus supranta , ne visi davertina - as manau - atvaziave i LT - daugelis pamasto..keistuoliai tie lietuviai...

Tarp kitko, pastebėjau paskutiniais metais vieną dalyką - mes labai vieningi, kai kalba eina apie tai, kad kažkas iš mūsiškių nukentėjo nuo svetimų. Galim prisiminti ir Rinau, ir Sėklos atvejus - nesvarbu, kas ir kaip, bet už savus.

Užsieniečiai, su kuriais teko bendrauti (net ir kaimyniški latviai, lenkai, estai, rusai), visąlaik pabrėždavo, kad lietuviai itin stipriai palaiko vieni kitus (ką besakytų kai kurie tautiečiai), man yra net tekę išgirsti palyginimų su žydais. Gal kartais mums atrodo, kad mes tarpusavy pjaunamės, nes šis dalykas mums tiesiog labai svarbus, bet palaikymo turime

Na, aišku, dar vienas momentas - mūsų kalba - sanskrito artima giminaitė, pilna tokių sudėtingų konstrukcijų, kad visos kitos kalbos atrodo nesuprantamai primityvios. Gal dėl to, o gal ir todėl, kad nuo senų laikų šekam kas lenkiškai ir rusiškai (ypač Vilniečiai), kas vokiškai (ypač Klaipėdiškiai). Užsieniečiai, o ir nereti lietuviai pastebėjo, kad mes jau gimstame poliglotais, lengviau už kitus tampame tarptautinių kompanijų darbuotojais, vertėjais.

Salia duonos stovi linas. Kaip ne kaip, Lietuva- agrariniu tradiciju krastas. Merginos turedavusios sukraut nemaza kraicio skrynia is lino audiniu:ranksluosciu, paklodziu, uztiesalu, uzuolaidu. Cia ir rastu ismanymas, ir darstumo irodymas. Paprociams keiciantis, o ir technologijoms, pagarba linui isliko. Kaip ir lietuviskajam gintarui, isskirtiniam lietuviskajam akmenukui..

Mokslas.Lietuviai parengia gerus specialistus, kas tiesa, tai ne melas. Daugybe specialistu sekmingai dirba be vargo uzsienio gydymo istaigose, ofisuose, kituose darbuose. Perspektyviomis vadinamose darbo vietose galima pamatyti programuotojus, mokslo darbuotojus. Gal atsilieps zmones?