Irma - zydu tautybes zmonem sunku Lietuvoje reikalaut turto, nes pas mus turtas asmeninis, o pas juos pagal nutylejima - kolektyvinis. Is tokio skirtumo lenda visokie grazinamu pastatu klausimai-problemos, nes dalis sunkiai suvokia mastymo skirtumus, kita dalis, zinodami sios tautos lankstuma ir mokejima kurt visokias hipotezes - privengia atsakomybes.

1. Pilietybe - visu pirma pareigos tai valstybei, kurios pilietybe.
Irma, kaip tu atlikinesi tas pareigas?

2. Pilietybe - tai tam tikros teises.
Irma, kaip Lietuva tau suteiks tas teises USA?

p.s.
tau ne pilietybes reikia, o kazkokios migracijos laisves...

Pala pala, cia kazkaip susiaurejo pilietybes samprata.
Pareigos... Pvz Irma (nieko asmenisko) sviecia amerikiecius apie tokios Lietuvos egzistavima. Kuo cia blogas pareigos valstybei atlikimas?

Teises.. teises.. O ar kas nors domejosi kiek tu teisiu uztikrinimo/gynybos realiai reikia? Ar labai is esmes keistusi teisiu gynyba (kai jos prireikia) siais dviem atvejais:
1) LT pilietis isvaziavo 4 savaitem paatostogaut i JAV ir jo teises buvo pazeistos.
2) LT pilietis (na gerai, kartu ir USA) isvaziavo 4 metams padirbeti i JAV ir jo teises buvo pazeistos.

Mano akimis ginti teises reikia abiem atvejais. O hipotetiniai pasvarstymai kas butu jeigu butu yra labai geras pretekstas nieko nedaryt.

P.s. migracija (nuo angl migrate) - kilnojimasis, keliavimas, judejimas. Kuo nusikalto/bloga judejimo laisve? Cia kas, kalejimas vardu Lietuva? Tada aciu, nereikia.

1. Suteikus dviguba pilietybe gali prireikti trigubos, keturgubos...
2. Yra zmogus, yra visuotinai deklaruotos ir priimtos zmogaus teises - kam is viso pilietybe? Kodel civilizacijos ir demokratijos virsune USA zmonis diskriminuoja pagal pilietybes velevele? Kodel asmenys, kaip nors susije su USA vis "pasika" ant Lietuvos?

p.s.
turbut todel, kad pasaulis ir zmogus netobulas, nepatikimas, mirtingas...

Man is esmes juokingas gincas del pilietybes. Pilietybe yra dokumento irasas ir jausmas.
Kai pilietybe yra dokumento irasas, tai idiotizmo virsune aiskint reikia tik vienos, reikia tik dvieju. O vat jausmo jokiais popieriais neaprasysi, jais manipuliuojant tik sunaikint gali (panasiai kaip pokyciai tarp draugystes ir santuokos). Jei as noresiu save identifikuot su Lietuva, as ir jausiuos Lietuvos pilieciu, man vienodai svies kiek popieriu kiseneje. Gi pradejus aiskint tu sita popieriu gali turet, o sito ne - taip ir norisi aiskintojui papasakot kelia ten (na patys zinot kur). Atleiskit, bet man dalis aiskintoju siuo klausimu asocijuojasi su bailiais (vaivaivai, Lietuva issibegios), kita dalis su stabdziais (vat viena kart nuspresta ir viskas daugiau jokiu pokyciu), trecia dalis... su naivuoliais elementariai atkartojanciais svetimus zodzius. Visi ribojimai veda prie stagnacijos, o stagnacija - prie mirties, ir tai 100 kartu irodytas faktas. Juokingiausiai kai pradeda blevyzgot apie visokius "euroatlantinius kriterijus", taip ir norisi paprasyt juos isvardint.
Pasikartosiu: Cia kas, kalejimas vardu Lietuva? Tada aciu, nereikia man jos tokios.

Hau!
P.p.s. Gal man pas Grineviciute isirasyt i psichologinio teroro grupe terorizuojancia parlamentarus

Visi mes esame svetimsaliai,klajunai,visi atejome is nezinia kur ir einame nezinomybes link,visi privalome buti svetingi savo trumpoje kelioneje per visiems bendra pasauli,tikraja ir vienintele savo ''tevyne''.
Vienas toks siuolaikinis zydu rasytojas tai puikiai apibudino tokiais zodziais:''Augalai turi saknis,vyrai ir moterys-kojas.Kad perzengtu spygliuotas vielos uztvaras,vadinamas sienomis,kad aplankytu kitus zmones kaip sveciai ir tarp ju gyventu.''
..

Gerbiamas Herkau Mantai, o kodėl Tamsta manote, kad žmonės bent kažkiek susiję su Amerika pasika, kaip sakai (atsiprašau už šį žodį) ant Lietuvos. Paimkim, kad ir mane, kuom jau aš taip apdergiau Lietuvą, aš ją mylėjau ir mylėsiu, tik papraščiausia, nu nesigavo mano gyvenimas Lietuvoje ir viskas, bet aš nenoriu visiems laikams išeiti kažkur kitur. Aš žinau, kad aš sugrįšiu ir taip bus, o kada aš nežinau. Sakai pilietybė, tai įpareigojimų vygdymas Lietuvai ir man. Man nereikia jog Lietuva man kažkuo įsipareigotų, man jau davė kažkiek, išlavino, kažkiek įskiepino, o kas liečia mane, pritariu Bet kas, aš visur kur bebūčiau tvirtinu, kad esu Lietuvė, net jei mano stalčiuke gulės Amerikos pasas, aš išliksiu Lietuve, nes tai mano širdyje. Kita pilietybė man tik kaip dokumentas, kad aš galėčiau laisvai gyventi ten kur moku mokeščius, kad atėjus laikui aš gaučiau pensiją už savo užmokėtus mokeščius. Viskas, kažkokio patrijotiškumo nebus Amerikai, nes esu Lietuvė. Amerikiečiai duodami pasą nereikalauja, kad bučiuočiau vėliavą visą gyvenimą, nors galėtų reikalauti, vat skausmas Tame ir yra, kad Lietuviai atimti nori tai, kas brangu. O dėl patrijotiškumų ir t.t. tai manau mes rastume tūkstančius žmonių kurie gyvendami Lietuvoje atneša jai tik nuostolį. Aš kas kartą grįžusi lankau vaikų namus ir ne tuščiomis, nes jaučiu mažytę pareigą šaliai, kurioje gimiau. Kad tik visi jaustų tokį patrijotiškumą, kaip nekurie emigrantai, bet kam čia šnekėti iš tuščio į kiaurą.
Liūdna dar ir tai, kad slepiesi, bijodamas savo niku rašyti. Kas tai, ar gėda į akis pažiūrėti???

Reikia. Žinodama irgi, kad tai jausmas, jausmais, išreikštas abipusiais įsipareigojimais[pasitikėjimu, parama, gynyba,darbu, mokymusi vardan jos ir savęs, t.t....], noriu ir norėsiu paso žalio ir įrašo jame apie pilietybę. tegul dar didesnėmis raidėmis parašo, tai pasididžiavimo rašytinė išraiška. Varge ir nelaimėje, skausme ir džiaugsme-kartu.Bet kur. Jos būklė pereina ir per mus, piliečius, esam labai tampriai susiję su Lietuvos vardu. Vat o dėl tų biurokratų, kurie mosuoja pilietybės vardu ir yra susiasmeninę su Lietuvos vardu ar net pakilę aukščiau jos, kalba kita. Tokie bet kokius jausmus gali išmušti.Bet nepakeičiamų biurokratų nėra. Bėda, kad juos ne vienas norintis pakeisti, principe tampa toks pat ir neišeina jam būti gaiviu vėju.Kas čia per reiškinys, nežinau.
Ten dėl dergimo buvo parašyta. Ne sąsajos su kokia valstybe kaltos, o asmuo pats.Dergimo priežastys gali būti įvairios. Čia pat po nosimi, asmenų, turinčių pilietybę,nepilietiškumo apraiškų pilna gatvėse, kaimynuose,ofisuose ..Jei nesugebėjo įsisąmoninti to, kas yra prigimtinė teisė, jausmu netaps. Neretai žmogus, įgijęs pilietybę, būna lojalesnis jai, nei mūsų tautietis, turėdamas pilietybę, savo šaliai.