O bet taciau,ar is tikruju taip ir yra:lietuvis palikes Lietuvos zeme nebera lietuvis?!..
Atleiskite,bet man toks poziuris visiskai nepriimtinas.

Laukine - yra lietuvis, taciau tas emigraves lietuvis turi puikiai suvokti kokie milziniski issukiai jam kyla, jei jis nori but ne tik buvusiu lietuviu, bet ir busimu.

Galima kalbėti ir kalbėti šia tema. Emigrantų dalia: Tikrai nėra lengva juo būti, nors niurgzlys Lietuvis tuoj pradėtų burnoti, kad jei nėra lengva važiuok atgal į Lietuvą. Tik ne visada išeina mesti viską ir važiuoti. O šiaip pasidairius įsigilinus pajauti, kad kas bebūtum kokių aukštumų pasiektum emigracijoj vis vien esi antrarūšis.
JAV:
Sunku susirasti normalų darbą amerikietiškame kolektyve, nes amerikonas geriau priims juodulį į darbą nei kitatautį. Čia kalbu apie normalų, rimtą darbą. Net keista kartais kaip draugės ieško po metus darbo, nes labai sunku žmones įtikinti, kad žmogus kalbantis su akcentu, bet sąžiningas ir stropus, kaip kad tikrai nemaža dalis Lietuvaičių, daug geriau nei nieko neišmanantis, tinginys, bet su taisyklinga kalba Amerikonas.
Teko girdėti istorijų, kai naujai atėjęs darbuotojas (vietinės tautybės), visiškai "užkalęs" ant naujojo darbo. Jis gali sau leisti pavėluoti į darbą jau pirmąją darbo dieną, jis pradėjęs darbo dieną sėdi surūgęs kaip citrinų apsiėdęs, nes anksti keltis ir t.t. jau nekalbu, kad į ofisą atsineš savo kompą, pasistatys šalia darbinio ir bedirbdamas landžios po yutubės filmukus, ar po savo emailo dėžę, kai tuo tarpu lietuvaitis stengsis pritapti naujajame darbe, kažką išmokti ir galvos apie tai, kaip kažkada jis visiems įrodys, kad tikrai yra vertas šios kėdės. Kai prabėga kažkiek laiko, darbdavys pamato, kad neapsiriko ir naujasis darbuotojas nėra toks jau beviltiškas. Žinoma sukeliam mes, nevietiniai, problemų, nes jei pasodinsi kitatautį prie telefono, žinok daug skambučių sulauks ir menedžeris, nes Amerikonas paskambinęs su savo bėdom ir išgirdęs kitatautį kitoj pusėj, gali (ir dažnai taip daro) paprašyti menedžerio, nes bijo likti nesuprastas, arba bijo, kad ir pats nesupras. Tam įtakos turėjo Meksikiečiai, kurių akcentas 3 kart baisesnis už europiečio. Net ir pačiai paskambinus į kokią kompanija kaip HP, ar Dell dėl kompiuterio bėdų, kitą kartą tenka mesti ragelį ir sukti per naują, nes meksikietiškojo operatoriaus neina suprasti...
Nors Amerikoje ir nesijaučia to nacionalizmo, bet toks užkulisinis jis vis vien yra, nors ką norėti jis yra visur, net mūsų Lietuvėlėj žmonės nepakantūs Rusams ir kitą kartą pasakys nepanimaju, nors viską puikiausia supranta. Gal tik tie vakarietiškieji užsieniečiai kiek gerbiami daugiau, o kartais ir perdedamai. Vis prisimenu tą atsiminimą Kaune kai restorane priėjo prie mane padavėja ir mandagiai atsiprašė:
- "Atsiprašau, Jūs užsisakėte kavos, ar negalėtume jums atnešti kažko kito, nes Restorane labai daug užsieniečių ir visi jie nori kavos, o mes tiesiog nesuspėjame visiems paruošti"...

Irma, čia kaip komplimentas turėjo nuskambėti, nes neretas išeivis gimtaja kalba, kalba su akcentu o angliškai be akcento kalbi?

O dėl to užkulisinio nacionalizmo, jo visur pilna. Pčiam teko tą patirti, nemalonus jausmas Nors pats visada padedu užsiniečiams, jie ko paklausia visada atsakau, ir man nesvarbu ar jis iš rytų ar vakarų atvykęs.

Samot, baik tu, koki ten akcentai, aš save laikau prastai kalbančia. kuo geriau moki kalbą, tuo labiau pastebi, kaip klaikiai kalbi.

Gruodi,vistik nenoreciau su tavimi sutikti,kad zmogus prarades zeme,praranda ir savo tautybe.Man tai kazkaip kvepia nacionalizmu,su tik jam budinga manija:garbinti kiekvieno zmogaus ''priklausomuma'' savo gimtajai zemei ir paversti ta priklausomuma pasididziavimo verta lemtimi.Is tiesu toks mastymas,siekiantis pazenklinti zmones bei zemes,man atrodo pernelyg savininkiskas.Aklas savo saknu garbinimas,tarsi zmones tebutu augalai,uzblokuoja tikraji zmogaus svetingumo poreiki.Gruodi,sutik,juk kiekvienas is musu teesame svetimsaliai,ateje nezinia is kur ir einantys nezinia kurlink.Ivairiose pasaulio mitologijose prirasyta daugybe legendu,kalbanciu apie svetimsalius,vakarais po keliones besibeldziancius i duris ir norincius isbandyti pasaulio svetinguma.As tikiu,jog sie lankytojai(buk tai zydai,cigonai ar lietuviai)-tikri zmones,kurie net ir perzenge sienas sugebejo neprarasti savojo identiteto,t.y. kalbos ir paprociu.

Laukine, as minejau visus tris faktorius, kuriu netenki iskeliaves I kita sali (as apie tai kalbu. zmogus, netekes paprociu, ir kalbos, ir zemes jau nebera lietuvis. paklauskite bet kurio kulturologo.), nezinau kodel ''pasiciupai’’ tik viena is ju. Keista, lygtai snekame lietuviskai – viena kalba, bet va susisneketi neiseina (is cia dar vienas klausimas – kaip tuomet gyvena misriu kulturu zmones, kaip jie (ne)susisneka?)

Irma – del savijautos, tai kaip jautiesi, taip ir kiti Tave priims. As irgi panasiai kaip Tu is pradziu galvojau, bet dabar man nusispjaut i tai, ir as, ir aplink mane esantys kitatauciai (kolegos, draugai) jauciames puikiai, ir net nekyla mintis akcentuoti kazko tokio. Pasakysi - gal man sekasi, bet svecioje salyje dirbu jau 4am darbdaviui ir, galiu pasakyti, kad neturejau problemu su nei vienu is ju. Negali su visais kolektyve buti draugais – tai naturalu, bet nemanau, kad tai susije su tautybe (gyvendamas Lietuvoje taip pat sutinki nieksheliu).

Dar pries isvykstant in JAV, nustebau, kai Kaune pamaciau dvi nedidukes mergytes , kurios , (matomai, parvaziavo atostogu pas mociute is UK , nes stoteleje ju lauke kokiu 58 m. moteris; ir jos atsiliepe mociutei bet ne kalba , o pasauktos pribego prie tos moters), tarpusavyje jos kalbejosi labai svaria ir grazia anglu kalba. Matyt, tai daug pasako apie jaunaja karta, gimusia ar bent jau augancia ne Lietuvoje. Kadangi ju mamos nebuvo salia, o mociute stovejo daug toliau, niekieno netrukdomos megytes kalbejo ne lietuviskai ( ko galbut nebutu jei salia stovetu ju patriotai tevai), o kalba, kuria vartojo matyt,nuo mazens. Ir cia, manau, komentaru nereikia.