Bet kas, o buvo taip:
Gyveno ji laiminga, kaip tik emigrantas gali gyvent, valgė valgius prašmatniausius, miegojo pataluose minkščiausiuose, rengėsi rūbais nuo to meto versačių siūtais. Ale iš geros duonos užsimanė senus kadrus aplankyti ir tėvų pasiilgo. O princas juk žinojo į kokią žemelę ji patrauks, koki žmonės ten gyvena, žinojo pavydą jų, žinojo, kad pyksta ant jo ir jo pačios giminės ir artimieji, kad parvažiavus pas daktarus eis už Lietuvių mokeščių mokėtojų pinigus išmokytus (nors ir savais pinigėliais susimokėsianti)...
Ir nutarė jis sutrugdyti jai, kad nepatirtų ji vėl to gyvenimo ir to skausmo. Tad ir davė jai batukus sunešiotus jau Lietuviško versačio ir vilnos paverpti....
ai čia ilga istorija, jei visą parašysiu neliks laiko dirbt, o kai pirmą dieną darbe tai.....
P.S. aš pabaigai tik išvadą parašysiu
Bet pati tai labai norėjo atgal sugrįžti, tad ir suakmenėjo iš skausmo...