Fainai ..
Siaipsiuke rudenine sirse ikvepe,o Irmute tai ryskiai daug laiko su Erlicku leidzia )..

Jo Erlickas man žmogus fainas savo kūryba, nors teisybę pasakysiu ne visada suprantu jį, bet gal ir gerai turi žmogus ko siekti, į kažką gilintis. Parašysiu dar vieną istoriją, beje neišgalvotą, o pagal tikrus faktus, gal tik su keletu vaizdingų padailinimų. Vėl ta pati tema, net nežinau kodėl. Nepamanykit kad Irmai tik tas ir galvoje, tiesiog tai gyvenimo dalis, kai kurių iš mūsų. Šis įvykis atsitiko vienam vaikinui, tad, kad labiau suprastumėt ęsmę, pabandykit išsivaizduoti ką jis jautė ...

Siaubas

Buvo audringas vakarėlis į kurį pakvietė draugai. Nelabai jau benorėjau eiti, bet visvien, juk jau visa savaitė be perstojo geriu. Nežinau kodėl, bet tiesiog rytą taisau sveikatą, po to liaudiškai sakant "užsikabinu" ir viskas plaukia, važiuoja toliau. I taip savaitė laiko. Ankščiau irgi tas pasikartodavo. Nors man dar tik 16, bet esu matęs gyvenime visko. Kartais jau geriu tiesiog taip neužkasdamas, kaip vandenį.
Taigi tą vakarą vėl liejosi degtinė... Išėjom į lauką užtraukti cigaretės dūmo ir stovėdami pamatėm ateinančius keturis vaikinus. Net nežinau kas įvyko, bet jie kažką pasakė mums, mes jiems ir netrukus jau kumšiai ėjo į darbą. Nors gerokai jau buvome išgėrę, lupom vieni kitus be gaileščio. Ne už ilgo pasirodė ir policijos mašina. Kažkaip išsibėgiojo visi, o aš, gal kad girčiausias buvau, likau vienas. Mane ir paėmė. Važiuojant policijos automobilyje man viskas pasikeitė. Atrodė, kad esu sužeistas ir mane veža greitoji pagalba. Šalia sėdėjo mūsų proftechninės mokyklos meistras, kuris žiūrėjo į mane su paniekinančiu žvilgsniu. Aš pradėjau jo atsiprašinėti:
- Meistras nepykit nu susižeidžiau neatsargus buvau... (Kaip susižeidžiau nebeprisiminiau)....
Policininkai žiūrėjo į mane su išsprogusiom akim, nes aš pradėjau skūstis kai kuriais mūsų "profkės" dėstytojais...
Kai nuvažiavom į skyrių, man pasirodė, kad tai dušmanų stovykla, ir kad tuoj man turėtų pjauti galvą. Pagautas baimės aš puoliau juos visus kulti, dėl ko buvau greitai surakintas ir apramintas keleto bananų stuktelėjimais. Vėliau uždarė mane į kamerą, kokią ir pats nežinau. Tada supratau kad jau esu kalėjime. Už ką teisė nepamenu, tik labai liūdna pasidarė. Netrukus atsivėrė kameros durys ir į kamerą kaip šunelį įmetė dar vieną žmogelį. Jis buvo kokių 40 metų visiškai plikas su paklaikusiom akim. Kuri laiką sėdėjau ramiai, o po to nutariau pasisveikinti. Atsistojau ir tiesiau jam savo ranką prisistatydamas. Dar paklausiau kuo jis vardu, bet nepažystamasis su kiekvienu mano prisiartinimu tik gūžėsi į kamuolį. Netrukus neištvėrė ir pradėjo sau graužti venas. Aš buvau šoke!!! Jis visas išsikruvino ir vis graužė, graužė.......
- AAAAAAAA!!!!!!! padėkit - šaukiau ir ėmiau spardyti kameros duris. Kraujas buvo aptaškęs net mano rankas. Aš taip išsigandau, nes pamaniau, jog mane apkaltins, kad tai aš jį....
Kai vėl atsivėrė kameros durys ir gavau keletą bananų kirčių į nugarą aš pagaliau išrėkiau:
- Paimkit tą durnių iš čia, jis sau visas venas pergraužė!........ Policininkai žiūrėjo į mano rodomą tuščią kampą ir matė tik baisų siaubą mano akyse.
Po kiek laiko viskas užgeso, ir kai pabudau ir jaučiausi kaip kiekvieną rytą, bejėgis, man pasakojo, kad dar buvau matęs mažą velniuką tupintį ant palangės.... Gal nuo to šiandien jau 7 metai visiškai negeriu, o mano galvą puošia sruoga žilų plaukų.......

Pirmaklasio dienoraštis

--------------------------------------------------------------------------------

Rugsėjo 1-oji. Šiandien mama pirmą kartą atvedė mane į mokyklą. Man ten nepatiko. Kvailas pastatas su grotomis ant langų ir bobute sargė prie įėjimo, kuriai visą laiką iškrinta žandikaulis ir nusmunka perukas. Per daug vaikų ir beveik nėra suaugusiųjų. Iš visų mokytojų labiausiai patiko auklėtoja. Ji tikrai faina telyčia! Reikės įdėmiau įsižiūrėti.

Rugsėjo 3-oji. Kokios gi idiotės mokosi su manim klasėje! Mane pasodino su kažkokia baltapūke, kurios vardas irgi idiotiškas - Inga. Ne pacaniškas vardas kažkoks! Bet aš jai iš karto patikau. Bent jau davė ji man iš pirmo karto, nereikėjo ilgai skiesti. Ne taip kaip kitos! Kol iš jų liniuotę išprašysi, pusę metų praeis! Toliau stebiu auklėtoją.

Rugsėjo 30-oji. Šiandien susipešiau su vyresnoku. Padugnė pastūmė auklėtoją, kai ji ėjo iš mokytojų kambario. Suprantu, kad jis atsiprašė, bet niekam neleisiu skriausti tų, kurie man patinka! Dabar sėdžiu namie sulaužyta ranka. Auklėtoja reagavo ne taip, kaip laukiau. Ji paėmė mano pažymių knygelę ir kažką ten parašė tėvui. Labai tikiuosi, kad ten raštiška padėka už tokį sūnų!

Spalio 1-oji. Tai buvo ne padėka. Dabar visai negaliu rašyti, nes sulaužytos abi rankos. Antrą sulaužė tėvas. Vakar. Kai perskaitė, kas parašyta pažymių knygelėje. Bet aš jo nekaltinu. Jis nenorėjo, tikriausiai.

Spalio 4-oji. Pradėjome mokytis aritmetiką. Kai aš paklausiau, ar jie ką nors girdėjo apie kvadratinius trinarius kubinėse lygtyse, mane išvarė iš klasės, kad neišsidirbinėčiau, jei toks gudrus. Toliau stebiu auklėtoją.

Spalio 7-oji. Nuodijau namie tarakonus.

Spalio 8-oji. Dvesia...

Spalio 9-oji. Dvesia...

Spalio 10-oji. Nudvėsė beveik visi. Ir senelis kartu su jais.

Spalio 25-oji. Palaidojom senelį. Na, ir senelę kartu. Kad nesikankintų. Ragavau labai skanių salotų . Ateityje reikės dažniau ištaisyti laidotuves.

Lapkričio 1-oji (rytas). Iš įpratimo atsikėliau 7.30 val. į mokyklą. Velniai mane rautų, visai pamiršau, kad šiandien prasidėjo atostogos. Užmigti nebegalėjau, todėl pradėjau eksperimentuoti vonioje. Neradau nieko ypatinga, tik sesers vatinius gumuliukus. Tuoj pagalvosiu, kur juos pritaikyti...

Lapkričio 2-oji (vakaras). ...sugalvojau, kur įkišti tamponą. Į praustuvo kanalizaciją. Gaila, bet kai aš atsukau vandenį ir praustuvas prisipildė, siūlelis nutruko ir tamponas liko skylėje. Į klausimą, ar moterims irgi taip atsitinka, mama nieko neatsakė. Buvau pastatytas į kampą visai dienai. Stovėdamas galvojau apie auklėtoją.

Lapkričio 3-oji. Nuobodžiauju.

Lapkričio 4-oji. Nuobodžiauju.

Lapkričio 5-oji. Baigiau nuobodžiauti, pradėjau eiti iš proto! Kada gi aš ją pamatysiu?!

Lapkričio 10-oji. VALIO! Atostogos baigėsi. Pirmoje pamokoje auklėtojos nebuvo, todėl vos sulaukiau antrosios. Dar ištepiau klijais Ritkos suolą. Buvo labai juokinga, kai ji atsistojo, o sijonas liko prilipęs. Dabar tuo klausimu reikės eiti pas direktorių. Įdomu, apie ką jis manęs klausinės...

Lapkričio 11-oji. Vakar tęsti užrašų negalėjau, nes tėvas auklėjimo tikslais priklijavo mane prie grindų šalia durų: „Pajusk, sūnau, kaip malonu būti įžeistam!“ Aš, žinoma, nepuoliau aiškinti, kad Ritka visai neįsižeidė, kad ji net spiegė iš tokio linksmo pokšto! Jis vis tiek nesupras! Gulėdamas galvojau apie auklėtoją. Vis dėlto reikia prie jos kaip nors prieiti. Kur nors pakviesti. Į kiną, pavyzdžiui. Man taip Mindė iš trečiosios „B“ patarė. Gerai, dar pagalvosiu.

Gruodžio 23-oji. Visą trimestrą mokėmės dailyraščio. Nesuprantu, kas jame tokio? Po šio dalyko treniruočių pareidavau pavargęs ir rašyti nebegalėjau.

Gruodžio 31-oji. Mama visą dieną ruošėsi Kalėdų Senelio atvažiavimui. Papuošė eglutę, priruošė daug valgių. Tokia didelė ir pasakomis tiki! Aš ir tai žinau, kad jo NĖRA! Reikės jai pasakyti. Nors tegu džiaugiasi, jeigu jai patinka.

Sausio 1-oji. Galvos neskauda, tai visai suprantama mano amžiuje. Man padovanojo petardų, naujas kojines ir porą storų komiksų. Atlikau su jais įdomų bandymą tema „sprogstamosios medžiagos ir jų įtaka aplinkiniam pasauliui“. Įtaka, pasirodo, įspūdinga! Mama raudojo. Iš laimės tikriausiai. Kad jos sūnus toks genialus.

Sausio 12-oji. Vėl einu į mokyklą. Šiandien mane priėmė į spaliukus. Kai tik prisegė man žvaigždutę, aš nepastebimai ją nusisegiau ir prikabinau Aušrai prie suknelės. Žemiau, aišku! O! Kiek spiegimo buvo! Man vėl kažką įrašė į pažymių knygelę.

Kovo 5-oji. Taip ilgai nerašiau todėl, kad buvau tardyme. Sausio 13-ąją, nusiminęs, kad nieko neišeina su auklėtoja, susprogdinau chemijos kabinetą. Kartu su chemijos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip jos skrido iš trečio aukšto, griaudint aplodismentams. Paskui milicininkai išvežė mane kažkur į sunkiai auklėjamų vaikų centrą ar kažką panašaus. Bet vėliau paleido. Pasivaikščioti po vidinį kiemą. Po to atvažiavo tėvas ir pasiėmė mane iš tos jaukios vietos. Amžinai tie tėvai viską gadina! Dvi savaites turėjau klūpėti ant žirnių. Galvojau apie auklėtoją. Tikrai pribrendo laikas ja užsiimti.

Kovo 8-oji. Padovanojau auklėtojai gėles, kurias atėmiau iš Irkos, gyvenančios kaimynystėje. Atrodo, ji liko patenkinta (NE Irka!).

Kovo 14-oji. Vėl padovanojau auklėtojai gėlių. Šį kartą paėmiau iš mamos. Jai draugai atnešė. Tikiuosi, ji nepastebės, kad maža puokštelė iš 80 rožių kažkur prapuolė. Jei labai prispirs, paaiškinsiu, kad šuo suėdė. Auklėtoja vėl buvo patenkinta.

Kovo 16-oji. Vėl padovanojau... Man atrodo, kad auklėtoja pradeda susidomėti manimi.

Kovo 17-oji. Susipešiau su Vytu iš „B“ klasės. Jis pasakė, kad mano odekolono kvapas (tiksliau, mano tėvo odekolono) man netinka. Daug jis supranta! Dabar sėdžiu namie sutvarstyta nosimi. Neįvertinau, kad jis į pirštines buvo įsikišęs konservų skardines. Kitą kartą aš taip pat įsikišiu.

Balandžio 1-oji. Visą dieną krėčiau pokštus ir juokiausi. Pro fizikos kabineto langą išmetėme spintą. Nukrito tiesiai ant fiziko mašinos. Dabar nesuprantama, ar tai spinta su ratais, ar mašina su lentynėlėmis ant stogo...

Balandžio 23-oji. Per gamtos pažinimo pamoką išėjome į parką. Mokėmės tema „atviros ugnies žala miškui“. Su Petka padegėme vieną petardą, likusią nuo Naujųjų metų. Pasijuokėme, kai pamatėme gaisrininkus. Dabar vėl juoksimės direktoriaus kabinete.

Balandžio 24-oji. Direktorius iškvietė į mokyklą tėvus. Saviesiems aš iš karto pasakiau, kad nėra ką ten ant griuvėsių veikti, o Petkos ateis. Na ką gi... Pasijuoks kartu su mumis...

Gegužės 1-oji. Ant mokyklos liekanų surengėme susirinkimą dėl naujo pastato statybos. Direktorius pareiškė mums su Petka padėką (geriau pinigų būtų davęs). Jis pasakė, kad mokyklą jau seniai reikėjo nugriauti, tik niekaip neprisiruošdavo. O mus visus grupėmis išskirstys į kitas mokymo įstaigas. Ką gi, pažiūrėsime, ar ilgai mus iškęs...

Gegužės 25-oji. Mus iškentė. Iki tokio laipsnio, kad mes patys vos sulaukėme vasaros atostogų. Aš visai botaniku pasidariau. Net dienoraščio rašyti nespėdavau. Mokiausi! Kaip sakė didysis ežiukas. Na nieko. Nuo rytojaus - atostogos!

Apie beprotišką meilę

Nežinau kodėl, bet tai ėmė ir atsitiko. Man. Pareigingam piliečiui. Ėjau namo. Rytą. Po nakties. Namuose degė šviesa. "Velniava, - pagalvojau. - Laukia..." Atrakinau duris. Ji sėdėjo fotelyje toje pačioje vietoje, kur palikau vakar. "Labas, čia tau", - pasakiau ir įteikiau puokštę palergonijų.(Visi sutapimai su nikais tai tik atsitiktinumas) "Mūsų metų jubiliejaus proga", - pridūriau netvirtai.

Ji tylėjo.
Tuščios akys žiūrėjo kažkur man pro kairį petį Dievui į langus. Nervingai trypčiojau koridoriuje. Nežinojau, nuo ko pradėti. Pulti ant kelių? Maldauti atleidimo?

Seniai nebuvau patekęs į tokią idiotišką situaciją. Staiga į galvą šovė išganinga mintis. "Turiu staigmeną, važiuojam!" - pasakiau kaip įmanoma meiliau ir puoliau į kambarį. Dūmais ir pigiais moteriškais kvepalais dvokiančius drabužius persirengiau per 45 sek. Kai grįžau atgal, ji vis dar sėdėjo fotelyje ir spoksojo į tą patį tašką. Minutę suabejojau. Po to staigiai stvėriau ją ant rankų, koja išspyriau duris ir išnešiau į gatvę.

Vos nepakliuvom po ratais. Kaip tyčia taksi. Į ją ir įsėdom. Taksistui nurodžiau restorano adresą. Atvažiavom. Pranešiau ją pro išsižiojusį administratorių ir pasodinau prie stalo. Jaučiau, kaip nuo aplinkinių staliukų į mus spigina dešimtys akių. Stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Užsakiau gėrimų, kažką pavalgyti. Šnekėjau. Šnekėjau daug. Apie metus, praleistus kartu, apie žlugusią jaunystę, prarastas kartas, apie jūros stichiją, žvaigždes, Čiurlionio poeziją, Rembrandto dėsnius, skraidančias žuvis ir lėkštes, tekančią saulę ir mineralinį vandenį iš ryto, batų dydį, Švč. Trejybės kalną, X-klaną, šiaip apie klaną, atsirandantį nežinia iš kur, radijo stotis, draugus, priešus, gimines, artimuosius, šampaną po dvylikos, 10 Dievo įsakymų, raudoną šviesą bei šviesą tunelio gale, apie patį galą nešnekėjau, dar šnekėjau apie nuodėmę, aistros kilmę, nuodėmės atleidimą, atgailą, nuodėmės beprasmybę...

Ji tylėjo.
Akimirksniui stabtelėjau. Užsiverčiau pilną taurę ir išgėriau iki dugno. Valandėlę sėdėjau užsimerkęs. Atsikvėpiau ir tęsiau toliau. Šnekėjau apie nelengvą Remarque'o gyvenimą, jo tikrąją pavardę, perskaitomą iš kito galo, alkoholio kiekį, išgertą knygose, paskui šnekėjau apie Alpes, Veneciją ir Baisogalos geležinkelio stotį, ištikimybę, Utenos alaus reklamą, priklausomybę, visatos paslaptis, žmogaus menkumą ir vėl apie nuodėmę. Apie nuodėmės atpirkimą. Bausmę už nuodėmę. Kaltės jausmą...

Ji tylėjo.
Apsidairiau. Tylėjo ir visas restoranas. Pasijutau nejaukiai. Šnekėjau toliau. Balsas pradėjo nervingai trūkčioti. Šiek tiek pakeltu tonu šnekėjau apie kulinarinius sugebėjimus, administracines nuobaudas už viešosios tvarkos pažeidimus, salyklą, sakyklą, mokyklą, rūkyklą, skalbyklą, valyklą, ypač detaliai aptariau cheminį valymą, plaukų suktukus ir 7-ojo dešimtmečio animaciją - kai ji dar vadinosi multiplikacija. Šnekėjau ir apie rekreaciją. Sielos persikūnijimą. Nuodėmės priklausomybę kūnui, bet ne sielai. Galų gale dvasinį džiaugsmą... Kai sustojau, išgirdau, kaip mano pasakytas paskutinis žodis nuaidėjo restorano platybėje. Vėl stojo spengianti tyla..Tylėjo ir ji.

Supratau, kad paskutinius sakinius rėkiau... Iš nuostabos išsižiojęs administratorius stovėjo paėmęs telefono ragelį su aiškia intencija - rinkti dviženklį numerį. Porą minučių tylėjau. Kol staiga galvoje kažkas spragtelėjo. Paaiškėjo, kad esu valdomas iš aukščiau. Tarzanišku balsu surėkiau "Equadoooooorrrrrrrr!!!!!!!!", stvėriau pirmą pasitaikiusią taurę ir išpyliau jai ant galvos. Varvantis nuo ausų raudonas vynas sumaišė jausmus. Griebiau kotletą ir sviedžiau šalia sėdinčiai damai į dešinę akį.

Raugintais agurkais apmėčiau kaip pamišusius lakstančius barmenus. Kilo sumaištis. Įsikandau morką ir su riksmu "Who framed Rogger rabbit?!" ištaškiau į šipulius akvariumą. Pašokinėjęs ant vargšių žuvelių, spyriau netoliese stovinčiam pagyvenusiam ponui į minkštą vietą. Pagautas vienvaldystės jausmo suvyniojau restorano vedėją į staltiesę ir nuridenau į kitą restorano galą. Šiek tiek prisėdau ant savo aukos atsipūsti.

Nužvelgiau restoraną. Kitam gale, tiesiai prieš mane, kabojo didelis veidrodis. Pamačiau save. Veidas buvo bejausmis. Išgaravo ir jausmai, ir aistros. Neliko aistros nei mylėti, nei naikinti. Tačiau padariau tai, kas man atrodė tuo metu geriausia - paskelbiau, kad prasideda bilietų kontrolė. Pasiėmiau dvi šakutes ir pakilau vykdyti egzekucijos. Pirmiausia iškomposteravau administratoriaus kaklaraištį. Iš lėto eidamas pro staliukus ir komposteruodamas įvairius lankytojų daiktus, artėjau prie savo stalo. Priėjęs iš visų jėgų smeigiau abi šakutes į stalą. "Aha. Štai ir zuikis", - ištariau labai ramiai. Paėmiau jai už ausies, iš lėto pakėliau ir pabrėždamas kiekvieną žodį, garsiai, kad visi girdėtų, sarkastiškai šypsodamasis paklausiau: "O jūsų bilietas?"

Ji tylėjo.
Pergalingai nužvelgiau suniokotą restoraną. "Pagavau?!" - sugriaudėjau. Visi unisonu ėmė kratyti galvas. "Jūs, ponia, sulaikoma!" - surėkiau išsproginęs akis, stvėriau ją už plaukų ir išvilkau į gatvę. Jos kojos šokinėjo per išvartytas kėdes. Įgrūdau į taksi. Persigandusiam vairuotojui paklaikusiu veidu liepiau vežti namo. Užvilkau laiptais į viršų. Įnešiau į kambarį ir atrėmiau į sieną. "Šitaip?!.."

Ji tylėjo.
Toliau viskas įvyko žaibišku greičiu. Išsitraukiau iš kišenės dar vieną šakutę ir dūriau jai į pilvą. Ji neišleido nė garselio. Dūriau antrą kartą. Po to į koją. Į kitą. Į veidą. Kaip pamišęs. Pasigirdo išeinančio oro švilpesys. Guma pliuško... Kai visa išsileido, sulanksčiau ir padėjau į lentyną. Su palengvėjimu atsidusau ir klestelėjau į fotelį. Kvailai sukikenau. Akyse iškilo jos paskutinių minučių vaizdas. Oro švilpesys, bebliūkštanti guma ir negyvos akys. Negyvos, tačiau tarytum maldaujančios: pūsk mane, pūsk...

"Papūsk tu man į užpakalį", - pamaniau ir įsijungiau televizorių. Žiūrėjau neatsitraukdamas iki vakaro. Rodė techninę profilaktiką.

(Iš interneto platybių)

Gimtadienis

Prasiveria durys. Vyras energingai:

- Brangioji, aš jau namie! (Tyla.)

- Aš parėjau! (Spengianti tyla.)

- Kas čia per velniava? Mylimas vyras grįžta iš darbo pavargęs, alkanas, o jį pasitinka tik suplyšusios šlepetės ir perkaręs katinas!

(Katinas demonstratyviai nusisuka ir pridergia į šlepetę.)

- Šeimyna, po paraliais! Kur jūs?

(Tyla.)

- Na, gerai, velnias su jumis! O aš, beje, šiandien algą gavau!

(Nulis emocijų.)

- Mano pareigas paaukštino!

(Du nuliai emocijų.)

- Juk šiandien mano gimtadienis, po galais!

(Truputį garsiau.)

- Na, gerai! Jei nieko nėra namie, tai aš rūkysiu kambaryje! O jūs nors ir užduskite! (Dar garsiau.)

- Ir draugų pasikviesiu! Degtinę gersim! Daug degtinės! Ir ateis jie ne su savo kvaišomis žmonomis, o su draugėmis! Ir man atves!

(Tyla.)

- Beje, brangioji žmonele, noriu tau štai ką pasakyti: man jau seniai į akį krito tavo draugė Marytė iš gretimos laiptinės. Ir, atrodo, aš jai taip pat. Kalė ji, žinoma, bet aš juk su ja negyvensiu, tik mylėsiuosi, tai koks man skirtumas, kad jos charakteris nepakenčiamas.

(Kapų tyla.)

- O draugai prisigers ir vėl pradės apie tave visokias nešvankybes šnekėti. Aš juos pavadinsiu stuobriais - juk, tiesą sakant, jie tokie ir yra. Net tuomet, kai blaivūs būna. (Katinas, pakėlęs uodega, demonstratyviai rodo panieką.)

- Beje, tas gaidys Petras, kuris mūsų vestuvėse buvo, taip pat savo žmonai neištikimas. Ir netgi ne su Ona (tai seniau buvo), o su Jonu!

(Katinas pridergia į antrą šlepetę.)

- Ir apskritai visi mūsų pažįstami, įskaitant ir tavo giminaičius, šlykštūs ir degradavę tipai.

(Katinas iš lėto patraukia kambario link ir praveria duris.)

O kambaryje - šventinis stalas, balionai, vynas, degtine, draugai, kalė Marytė, Ona, Jonas, gaidys Petras ir mylima žmona. Visi iš nuostabos net išsižioję, o ant sienos puikuojasi plakatas: "Sveikiname sulaukus keturiasdešimties!"

Kažkur iš tolo pasigirsta vos girdimas žmonos balsas: "Su gimtadieniu, brangusis... Mes norėjome tau staigmeną padaryti, pradžiuginti..."

ablomas
per minutę draugai tapo priešais

Na skaniai pasijuokiau