...gražu.......

Pasibelsk į langą tu lietaus lašu,
Ar rasa rytine kriski man į širdį.
Aplankyki debesiu mažu, mažu,
Pakalbėsim, pakol nieks negirdi.

Tu šnibždėk pavasariu į plačią tamsą,
Plaukus pumpurais man tyliai glostyk.
Noriu vėl girdėti tavo švelnų balsą,
Jei miegu sapnu giliu užklostyk.

Juk atsimenu tave beveik šventu,
Delnus Tavo vargo išvagotus.
Atiduočiau viską, kad pabūt kartu.
Kad išliktum mūs susitikimu sotus.

Tyliai vėjeliu paglostai - išeini,
Su pavasariu ir vėl ne greitai grįši.
Patikėk, širdį manoj Tu gyveni,
Nesupyksiu jeigu vėl paliest išdrįsi...

Irmut, seniai berašei..Pasiilgau tavo eilučių.. Gražios ir švelnios..

Čia pusiausvyrai šovė į galvą..
<..>
Aš visada laikiau Tave šventu,
Sąžine , protu , draugyste...
Oj kaip sielai darėsi koktu,
Kai išmokau žodį -"veidmainystė",
<..>

Nepatiko mums aršioji lapkričio pūga
Ir ruduo toks darganas tikrai mums nepatiko.
Prisiglaudusi virpėjau lyg būčiau nuoga,
Tavo akys jokio gailesčio man nepaliko.

Ir vingiavo metai kaip gelsvi rugiai,
Kol nupliko žolės, kol išdžiūvo rasos.
Tu jaunystę mano lyg peiliu raikei,
Kol dar gintarais žibėjo mano kasos.

Tu padovanojai man savo jausmus,
Pasiimdamas kaip atpildą manuosius.
Dalinai per pusę juoką ir skausmus,
Tartum puslapius gyvenimo marguosius.

Atsigręžt, sugrįžt nenoriu į rugius,
Nes bijau istoriją sugrįžus sugadinti.
Gal verčiau pavirsti į margus drugius
Ir nustojus saulei šviesti paprasčiausiai dingti.

Išlinguot išplaukti su balta puta,
Ar paukščiu išlėkti pūgai prasidėjus.
Be ilgų kasų matyt esu ne ta,
Jei tiktai dabar aš būsiu praregėjus...

Už eiliuką Tavo
Pakeliu bokalą...
Nuo akių nubrauki
Negandas, vargus...
Kurgi Tu nuskrisi,
Drugeli margas mano,
Kai liepsnos įsisukę
Į Tavo sparnelius?..

asha
Skrisiu ir plasnosiu Į Marijos žemę,
Dulkėm vieškelėlio sparnelius užklosiu.
Tegu džiaudsmas širdį su kaupu man semia,
Kai pro Tave skrisiu - sparneliu pamosiu

Žemė begalinė, krantas apledėjęs
Ir tas keistas smėlis, toks purus ir mielas.
Kažkada likimas buvo išlydėjęs,
Tartum užkalbėjęs jaunas žmonių sielas.

Bėgom į tą tikslą atgal nesigręžę.
Kritom ir vaitojom kojas nusimušę.
Į šalis keisčiausias save mes išvežę,
Pardavėm Puntuką, ąžuolą Stelmužę...

Nebeliko kvapo Tėviškės dirvonų,
Pasakas pamiršom vakarais skaitytas.
Sąžinei suspaudus už abiejų šonų,
Jaučiam, kad ragaišis namie neraikytas.

Noris vėl matyti, kaip Neris alsuoja,
Kaip laukus sukausto pirmutinis gruodas.
Kaip gandrai pakilę, sparnais pamosuoja,
Kad vėl taptų pilnas dvasinis aruodas...

Mes kaip du nesutapę likimai,
Tartum stygos gitaros skirtingos,
Mūs gyvenimo platūs arimai,
Išakėti mašinos galingos.

Byra smėlis, pro delnus ant tako,
Kaip gyvybė delnuose jis senka.
Širdis širdžiai jau nieko nesako,
Tik šešėliai į nežinią slenka.

Akyse jau neliko ugnelės,
Vakar ašara buvus išdžiūvo.
Nepailsta tik melsvos bangelės,
Ir viltis kuri niekad nežuvo.

Du krantai, tik ano nematyti,
Kur raistai, kur prisirpę mėlynės.
Meldai vėtros piktos išdarkyti
Ir jausmai paliktosios Tėvynės...