Baltas angelas

Šiąnakt sapne mažytį angelą mačiau,
Man rodės jis mane labai mylėjo.
Akyse jo ramybę, gėrį aš jaučiau,
Nors vardą savo jis ir nutylėjo.

Jo Taurė buvo laimės sklidina,
O stebuklingos rankos mano plaukus glostė.
Su šilta šypsena užuojautos pilna,
Man laimės ašaras nuo veido šluostė.


Jis paėmė mano baltą ranką,
Ach kiek joje man jautės šilumos.
Ir vedėsi mane per jūrą ir per krantą,
O baimės šiurpas krėtė iki kaulų gilumos.

Man rodė visą nugyventą kelią,
Su mano klystkeliais, džiaugsmu ir su vargais.
Kai kas skaudžiai užgaudavo širdelę,
Kai kur džiaugiausi savo nuveiktais gerais darbais.

Ir aš kažkaip bijojau angelo paklausti,
Kam rodo visą šita, kur prasmė?
Bet nedrįsau net rankos jam paspausti,
O iš jo kūno sklido ta pati šilta versmė.

Jis pažvelgė staiga giliai į mano veidą
Ir aš be žodžių viską supratau:
Už mano nuodėmes visas jis man atleido,
Man pasirodė aš prie jo jau pripratau.

Kasdien jis mane saugo, supratau,
Nuo rūpesčių, apgaulių ir nelaimių.
Todėl prie jo taip greitai pritapau,
Jo šiltai rankai liečiant dingo mano baimė.

Norėjau paprašyt daugiau vilties,
Ramybės sau ir savo artimiesiems.
Kad ateitį parodytų lig pat mirties,
Kad saugotų visus kada galės jis.

Ir nors su juo jaučiaus tikrai gerai,
Pasąmonėje jį labai mylėjau.
Bet žmonės esame ne angelai,
Todėl į žemę grįžti būtinai turėjau.

Tu nepalik manęs prašau, maldauju!!!
Aš prie Tavęs šią naktį pripratau.
Gal jis pamanė, kad aš tik juokauju,
Paliko mane ir aš pabudau.

2006/08/25

Gera sapna...matei:) Irmut, pabaiga..pamatyt...tau krepsinis...gal sutrukde? [juokauju, zinoma]...
As uz grazius sapnus:))))

Motinos širdis

Nenusimink užmerk akis,
Ir Tau tikrai praeis.
Tikroji motinos širdis,
Vaikam savo atleis.

Žinau, šiandiena tau sunku,
Norisi daug ką pasakyti.
Ir lūpos virpa, tau graudu,
O neina nieko padaryti.

Juos taip mylėjai, auginai,
Atidavei jiems sielą.
Kai buvo bloga raminai,
O jie paliko Tave vieną.

Bet Tu mama, Tu privalai,
Auginti ir mylėti.
Jiems niekada nemelavai,
Todėl dabar turi tylėti.

Raukšlėtos rankos ir žili plaukai,
Parodo Tavo sunkią dalią
Kaip verkiančius juos raminai,
Ugdei ir Jų, ir savo valią.

Naktim miegoti negalėjai,
Supai ant savo rankų
Nors visą meilę Tu į juos sudėjai,
Vaikai pamiršo Tave ir nelanko.

Taip būna motinom beveik visom,
Vaikai Juk ne dėkingi.
Gal dabar keikia Tave replikom baisiom,
O Tau svarbu, kad būtų jie laimingi.

Skausmingą ašarą nurijus,
Tu vėl tyli ir vėl kenti.
Užuot skausmu pasidalijus,
Tu teisini juos:- Jie nekalti...

2006/08/29

Ruduo

Ir vėl ruduo, pastebimai atšąla oras,
Vėl žmonės rengiasi kasdien šilčiau.
Į pajūrį, prie ežerų važiuot praeina noras,
O medžių lapai gelsta, krenta vis greičiau.

Rugių laukai nurudę lyg nudegę,
Pribrendę varpos lenkias vis žemiau.
Obelų šakos obuolių netekę,
Atrodo, kad atsikvepia kaskart lengviau.

Ruduo gražus, nes medžiai keičia lapų spalvą,
Nors širdyje ir daros liūdna, ne ramu.
Paukšteliai jau rikiuojas ir tarp save tartum kalba,
Reikės ir vėl kažkur svetur ieškot namų.

Saulutė tartum šviesti jau aptingo,
Kasdieną vis dažniau lyja lietus.
Ir, rodos, šypsenos žmonių veiduose dingo,
Vėl rudeniškas rūpestis sukausto jų veidus.

Gandrai palieka savo ilgai suktą lizdą,
Pavasarį tikiuosi jie ir vėl grįš atgalios.
O žmonės soduose daržuose knibžda,
Toksai gyvenimas ir nepabėgsi nuo savo dalios.

Ir netiesa, kad rudenio nekenčiam,
Po jo juk lauksime visi žiemos,
Juk rudeniop mes derliaus šventę švenčiam,
Tad būkim sotūs ir linksmi savo namuos!

2006/08/28

Prisiminimai

Iš praeities sugrįžta vėl vaizdai,
Mūs gimtas miestas ir būrys draugų.
Ach kokie buvo nuostabūs laikai,
Koks mielas kvapas tėviškės laukų.

Kaip bėga metai, jų nesustabdyti,
Dabar dar jaunas, ryt nieko nesinori.
Šiandien dar traukia kažką naujo padaryti,
O ryt džiaugies žmogus tuo ką turi.

O kažkada norėjosi greičiau užaugti,
Ir būti savarankiškam laisvam.
Rytais taip gera būdavo pasnausti,
Išbėgti iš namų, iš Lietuvos visam.

Ir bėgom, rodėsi greičiau už vėją,
Per pievas, klonius, per miškus.
Trependami pražydusią tik vakar gėlę,
Išmindami raiste naujus takus.

O kiek svajonių buvo ateičiai sudėta,
Kuo būsim, ką turėsim, kaip kas bus.
Aš vis prisimenu vaikystę mūs saulėtą,
Save, savo draugus, vaikų namus.

Iš atminties man niekaip neišdyla,
Mūs jaunas sodas pilnas obuolių.
Tas ežeras iš kurio saulė kyla,
Senelio pieva visada pilną gėlių,

Atsimenu kaip grėbdavome šieną,
Ir pynėme iš pienių vainikus.
Basa bėgiodavau tada aš po ražieną,
Kaip rinkdavau miške baravykus.

Atrodo tiktai šito ir reikėjo,
Gyvenimas turėjo būt puikus.
Kodėl iš ten pabėgti vis norėjau,
Kodėl norėjosi pamiršti tuos laikus?

Kiek daug klaustukų, klausimų neatsakytų,
O dar daugiau senų draugų nesutiktų.
Ir viskas kas čia buvo pasakyta,
Liks tik prisiminimuose iš tų senų, senų, laikų.

2006/09/01

Irmute....nuostabus dalykas...vaikyste...)
Niekas is musu prisiminimu apie ja nepajegus atimti..))
Tavo eiles sukele prisiminimus...visokius...)
Sveikinu:)

Už ką

Už ką čigonė man metus išpranašavo?
Aš, rodos, jos ir neprašiau.
Už ką vaikinas pajūrį mane bučiavo,
Juk jam laiškų aš nerašiau.

Už ką sena močiutė barė,
Aš pirmą kartą ją mačiau.
Už ką tėvelis iš namų išvarė,
Aš nieko jam nepadariau.

Už ką mane gyvenimas taip baudė,
Priversdamas šalt žiemą ir badaut.
Už ką širdelę mano spaudė,
Ir davė sūrias ašaras man gert.

Už ką sutrypta, apšmeižta,
Meilė mane paliko.
Už ką dvasia lyg nurengta,
Sušalo ir sunyko.

Už ką motule pagimdei,
Juk manęs ne norėjai.
Už ką man gimus palikai,
Už ką taip nusidėjai.

Vis klausiu savęs to paties,
Gal kiek per daug dejonių.
Gal keist reik viską iš peties,
Ir garsiai sau nusikvatoju.

2006 m. rugsėjis 1 d.

Daina Tau

Šią dainą mielas Tau dainuoju,
Nors jau išdžiūvo lūpos.
Dainoj juokiuos, verkiu, dejuoju,
O meilė tarsi klūpo.

Nerašinėk kreida, kad myli,
Lietus visvien nuplaus.
Nes mano meilė Tau nebyli,
Aš pasakysiu, jei kas klaus.

Nenešk gėlių daugiau neverta,
Palik tegu sau žydi.
Jos neatsvers mūs meilės sverto,
Širdis mana vis viena tyli.

Man serenadų nedainuok,
Kaimynus tik pakelsi.
Šį kart palik ir pasiduok,
Nes meilės neprikelsi.

Išmesk į prarają raktus,
Kuriuos ilgai turėjai.
Visvien žinau, kad niekados,
Manęs Tu nemylėjai.

Ir neateik daugiau, Tavęs prašau,
Sprendimas šis teisingas.
Šią dainą mielas Tau rašau,
Būk amžinai laimingas.

2006/09/01