Irma, laukiam ir vėl

Lapute nu jei laukiat, įdėsiu dar vieną, šiek tiek linksmesnį, gal kiek link Valentino dienos traukiantį

Padalinsiu aš laimę per pus,
Vieną dalį tik tau atiduosiu.
Kelsim taurę už mūs likimus
Ir už laimę aukščiausiam dėkosiu.

Aš tave tartum perlą turiu,
Savo laimę niekuo nematuotą.
Tau dainuoju, šnibždu ir kuriu,
Apie meilę tik tau atiduotą...

Dėl Tavęs galiu viską pakeist,
Savo būdą, charakterį paiką,
Neišdrįsiu nei kaltint nei teist,
Mūsų bendro gyvenimo laiką.

Jei žvaigždelė nukris iš dangaus,
Tau vienam ją žadu dovanoti.
Nes mielesnio brangesnio žmogaus,
Net sapne nebandžiau susapnuoti...

Irmut, švelnus ir gražus..

asha, dėkoju, čia greičiau toks paprastas ir pigus

Irma, paprastume visi lobiai ir slypi..Aišku , suprantama kiekvienam. Tik ne visi sugeba pasinaudoti paprastumu, nes tam irgi daug košės reikia būt išvalgius.

Kadangi apie meilę jau nusibodo rašyti, parašysiu apie gyvenimą

Malalietkų zonoj mokė kaip gyventi,
Duoną kaip dalinti, kaip išlikt žmogum.
Kad nereikia dvasioj per anksti pasenti,
Ir mylėti artimą dvasia, širdim, vidum.

Ir diena bereikšmė virsta tartum metais,
O į saulę langas puoštas kvadratėliais.
Kai tarytum fronte vis retėja gretos,
O gimimo dieną nepuoš stalo gėlės.

Negali ten draugei pažiūrėt į dūšią,
Atvirai kalbėti būtų zapadlo.
Už menkiausią žodį, sudaužys kaip grūšią,
O jei pasiskūsi gausi per jieblo (veidas ).

Malalietkų zonoj viens kito nekenčia,
Nėra brolių sesių už save kiekvienas.
Jei kažko nenori tai kiti priverčia,
Savo laisvės datą, tu rašai ant sienos.

Ir nereik verkšlenti, kad lemtis netikus,
Kad likimas baudė, ar dangus užpyko.
Malalietkų zonoj būčiau pasilikus,
Bet prabėgo srokas ir kaltė išnyko.

Geras Kaip gražu...

...Iškyla ilgesys kažkoks, o gal tik kvailas jausmas,
Gal noras skristi su pavasariu, su pumpurais išsprogti.
Žvelgiu Tau į akis ar nesimato jose skausmas,
O gal Tu laimės daug Turi, kurią galiu pavogti?

Galėčiau skristi su Tavim šalia, o gal tik iš paskos,
Palikti pėdsaką sniege, bet ne didesnį negu Tavo.
Nesugadinčiau laiko rando, nei eilės (sekos),
Išsaugočiau tik vardą mažą vardą aš Tėvynės savo.

Jo nenuplautų lietūs, žvarbūs vėjai nenupustų,
Jis gal ir menkas, bet sušildo mažą mano širdį.
Vos tik ištarus - pamąstau ir vėl suklūstu,
Tik kartais taip skaudu, kai jį tari, o niekas nebegirdi.

O gal išgirsta, bet nelieka jokio aido,
Nelieka džiaugsmo, kad tas žodis egzistuoja.
Ir vėl iš naujo mintys atminimuos braido,
Ir vėl širdis tą ilgesį per naują pamatuoja...