Prisiminimai
Iš praeities sugrįžta vėl vaizdai,
Mūs gimtas miestas ir būrys draugų.
Ach kokie buvo nuostabūs laikai,
Koks mielas kvapas tėviškės laukų.
Kaip bėga metai, jų nesustabdyti,
Dabar dar jaunas, ryt nieko nesinori.
Šiandien dar traukia kažką naujo padaryti,
O ryt džiaugies žmogus tuo ką turi.
O kažkada norėjosi greičiau užaugti,
Ir būti savarankiškam laisvam.
Rytais taip gera būdavo pasnausti,
Išbėgti iš namų, iš Lietuvos visam.
Ir bėgom, rodėsi greičiau už vėją,
Per pievas, klonius, per miškus.
Trependami pražydusią tik vakar gėlę,
Išmindami raiste naujus takus.
O kiek svajonių buvo ateičiai sudėta,
Kuo būsim, ką turėsim, kaip kas bus.
Aš vis prisimenu vaikystę mūs saulėtą,
Save, savo draugus, vaikų namus.
Iš atminties man niekaip neišdyla,
Mūs jaunas sodas pilnas obuolių.
Tas ežeras iš kurio saulė kyla,
Senelio pieva visada pilną gėlių,
Atsimenu kaip grėbdavome šieną,
Ir pynėme iš pienių vainikus.
Basa bėgiodavau tada aš po ražieną,
Kaip rinkdavau miške baravykus.
Atrodo tiktai šito ir reikėjo,
Gyvenimas turėjo būt puikus.
Kodėl iš ten pabėgti vis norėjau,
Kodėl norėjosi pamiršti tuos laikus?
Kiek daug klaustukų, klausimų neatsakytų,
O dar daugiau senų draugų nesutiktų.
Ir viskas kas čia buvo pasakyta,
Liks tik prisiminimuose iš tų senų, senų, laikų.
2006/09/01
|