Dar pora naujausių kūrinėlių:
Našlaitė
Ko verkia ta maža mergytė,
Ko trūksta jai, gal meilės, šilumos?
Kodėl nepaguodžia jos net puiki lėlytė,
Gal bijo ji vienatvės, gal tamsos?
Iš kur akyse josios siaubas
Ir drebulys pirštų galuos?
Kas ją išgąsdino, koks baubas,
Kodėl tiek nevilties ant jos mažos galvos?
Ji taria žodį drebančiom lūpytėm,
O ašaros vis teka skruosteliu.
Ak štai kas, - laukia ji mamytės,
Pareinančios vingiuotu takeliu.
Kaip pasakyti jai, kad ji nelauktų,
Kaip nuraminti ją, kas jai padės?
Kaip atitraukti ją nuo to prakeikto lango,
Kas jai padės, atgal kas palydės?
Ji neateis, kiek verktų ši mergaitė,
Nuo ašarų, tokių kaip jos, palangė jau supuvo.
Ir liks ji dar viena liūdna našlaitė,
Mama jos neateis, mamos visai nebuvo!!!
2006/08/14
Paskutinė diena
Kaip daužos bangos naktį šią vėjuotą
Ir neša smėlį tiesiai į akis.
Užpusto kopą lietaus išvagotą,
Kokia tamsi, kokia nyki naktis.
Vanduo putoja, kaip šampanizuotas vynas,
O skonis jo be galo man sūrus
Ir žolės kasdamos į koją trinas,
Ir dumblas juodas, purvinas, bjaurus.
Apsidairau, žvelgiu į tamsų mišką,
Matau senus supuvusius medžius.
O jaunos pušys tarsi deivės naktį tviska,
Bet juk ir jos ne amžinos, ir jos nudžiūs...
O bangos vis kaskart didėja,
Jos šniokščia tartum vėjas plėšantis bures.
Mąstau, o juk naktis įsibėgėja,
Kažin, kai grįšiu, ar atvers man kas duris?
Bet ne, aš liksiu, jūros neišduosiu,
Be galo man sunki šita naktis.
Už ją jei reiks gyvenimą aš atiduosiu,
Į ją sudėjau aš visas viltis.
Brendu į vandenį, giliai kvėpuoju,
Su kojomis ieškodama gilios duobės.
Nors semia smakrą man, aš ne dejuoju,
Sudie gyvenime, aš nebegrįšiu atgalios!!!
2006/08/14
|