Šypsena pereinanti iš veido į veidą. Užkrėčiantis juokas ir svajonės. Dangus nušviestas saulės. Tavo veidas išplaukiantis iš ateities, privertęs nė karta krupčioti nuo jausmo, kad tu jau šalia. O tu iš tikro buvai šalia. Sedėjai ant debesies priešais mane. Tu garsiai juokeisi. Taip, taip iš manęs. Juokeisi tuo beprotišku juoku, kuris versdavo mane jaustis laimingu. Ir medžiai kartojo žodžius, savo ošimu: “Du bepročiai sutikę vienas kitą. Gyveną beprotišką gyvenimą. Ir yra beprotiškai laimingi”
Bepročiai. Bepročiai. Bepročiai... Užkrečiantis juokas priverčia nutilti visus, godžiai žiūrinčius į mus geriančius šaltinio vandenį. Jų sukepusiose lūpose neliko juoko, kuriuo juokiamės dabar mes. Ir kas galėjo patikėti, kad viena akimirka sujungia amžiams.
Duokš ranką ir eime paerzinti kitų ...

Va daug metu...taip:)))) Kad daugiau tokiu beprociu butu:)
Grazu...

Erotas rasho :

paduoda..letena... Varom:)))

[isivaizduoja, kaip Erotui is vienos puses straksi Padukele, a ir kitos ateiste - vaizdelis geras ]

puiku pasidometi issakytom jusu mintim

gyveni ir mokaisi

Truputis minciu ...


Palikti kūną ir skrieti. Tūkstančius gyvenimų. Ten, kur kažkada buvau sutikęs tave. Ten kur užmarštis būdavo tarsi pasinėrimas į šiltą vandenį. Kai nesinori išlysti iš jo. Ir tada niekas negalėdavo sutrukdyti būti su tavimi. Su mintimis, kurių niekada jau neprisiminsiu. Bet kartais užtenka žinoti, kad jos būdavo pačios žaviausios.
O šešėlis, kurį regėjau ne kartą, pastoviai su manimi. Klausi, kas jis. Tai tu. Tu, kuri visada palaikydavo mane. Kuri būdavo šalia savo mintimis. Ir daugiau nieko nereikėdavo, tik tavo minčių. Svajonių. Tiesiog to buvimo kartu žvaigždėse.
Buvo laikas, kai aš nenorėjau tarti žodžių, nors anksčiau dažnai juos vartojau. Buvau užmiršęs kaip jie tariasi. Buvau pamiršęs jų reikšmę. Žinai dabar vėl aš juos prisimenu. Nes jie geriausiai apibūdina, tai ką aš norėčiau tau pasakyti. Tai, kaip noriu tave vadinti. Bet ar galima aš pirma juos tau tyliai, tyliai pasakysiu, kad išgirstum tik mano sielos aidą. Tada žinosiu, kad juos pasakiau tau. Ir tikrai neapsiriksiu, kaip buvo jau daug kartų.
Šiandien sugrįžom į savo svajones. Ryt - jos taps realybė...
Ar matai kaip aš šypsausi. Nors ir šypseną buvau užmiršęs. Ir prisiminiau pasivaikščiojimus su tavim po žvaigždėtą dangų...
Labas rytas, Mieloji...

Erotai, kažkodėl pagalvojau, kad nesi vien meilės Dievas...
Pagalvojau, kad esi visų aklų ir kurčių sielų Mokytojas...

Man labai patiko. Erotas, galėtum ir dažniau!!! Gilus, toks fainas, verčiantis pamąstyti, susikurti pačiam kas, kur ir kodėl.