Liūdesys? Žavesys? Džiaugsmas? Ar jūra?
Viskas susilieja ir atsispindi tavo akyse. Iliuzijos - kurių nebuvo ir kurias sukūriau. Skvarbus žvilgsnis skrodžiantis tave. Ir ore subrandintas klausimas: Ką matau? Atsakymo ir vėl neturiu. Galėčiau knistis kišenėse. Ir vis tiek jo nerasčiau. Tik ištarti žodžiai atspindi jo nebuvimą:
- Ar girdi kaip skamba jūros muzika? Nurimusios bangos ir pakilęs vėjas. Ar matai kaip nuplaukia laivai. Kuriuos norėčiau pavyti paukščio skrydžiu. Bet jie jau nuplaukė! O aš neturiu sparnų, kuriuos kažkada kažkas apkarpė.
Bangos atplukdančios klausimą: Ką tu darai?
O mano veide šypsena ir atsakymas. Į šonus išskėstos rankos ir vėjo žaismas tarp pirštų. Iš kūno gilumos išsprūstantis riksmas: Vis tiek aš tave pagausiu. Vieną dieną priklausysi man. Vėjau, ar girdi. Aš tave pagausiu!
Bet tavo kvėpavimas išblaško mintis. O vėjas palenda po mano marškiniais. Ir švelniai pradeda kutenti mano kūną. O gal tai buvo tavo rankos? Mintimis prabėganti šypsena. Ir iliuzija kuri išsisklaido...
Užmigti. Kad pro atvertą langą, jūros ošimas atneštų rytinį lietų.
- Ar jauti kaip jis tave apglėbia?..
Ne?.. Tiesa, tu miegojai. Ir tavo veide atsispindėjo sapnų švelnumas, kuriuose skambėjo malda gyvenimui. Ir šypsena kurią sukūrė iliuzija.
Gana. Viskas. Leiskit pabusti. Noriu tylos. Tylos... Tylos – kurios nėra. O aidas atneša tavo žodžius: Labas rytas... rytas... tas... aš...
Tu atėjusi iš sapnuotos iliuzijos... Kas tu?

Erotai..tu romantiska siela:)...Mane irgi taip glamonejo vejas....tik tu graziai aprasei....Erotai..gal cia tikrove...o ne sapnas....? Lbai jau tikroviskai...
Lauksiu nauju minciu...ir pazadu skaityti...rasyk:)

Grazu... Ech... ishsilydyti galima tokius zodzius skaitant...
Svajinga...

Zavu

Iškreipti veidai . Benamio kūnas užklotas senu laikraščiu. Ir visur tos pačios kvailos antraštės.
Ištiesi ranką bandydamas pagauti tai kas sklando tik tavo galvoje. O gal atsispindi veidrodyje? Pažvelgi atidžiau. Ir praeini pro sudaužytą stiklą. Pasimetusios mintys tave bandančios pavyti. Atsimerki ir pamatai tūkstančius besijuokiančių veidų užstrigusių laiko spiralėje. Tu vienas iš mūsų. Aš vienas iš jų...
Gyvenimas tai taškas - ištrintas Dievo ranka. Nupūstos dulkės nuo senos knygos: „Gyvenimas po mirties“. Nusijuokti galima, bet ar būtina? Padedi atgal storą pageltonavusią knygą, su tuščiais lapais joje. Ar galime aprašyti tai ko nežinome? Galbūt ir autorius tesugebėjo užrašyti tik antraštę. Tiesos nebūvimas kūrinyje, kurio nebuvo.
Suskeldėjusios lūpos primena apie troškulį. Ir godžiai geri šaltinio vandenį. Bet tavo kūnas pradeda džiūti ir irti. Skeletas, kurio kaulus ištampė alkani šunys. Pelenais pavirtęs gyvenimas, tų kurie pasirinko kremacija. Dulkėmis – po žeme pakastų gyvųjų.
„Geriau aš būčiau paskendusi ir tapusi maistu žuvims“, - nupūsta nuo kreivo veidrodžio pagalvojo dulkė...

Erotai...,skatini susimastyti....Vot ir dabar galvoju....kaip lengvai, kaip nemirtingieji dievai.,..dalijame zmonems...nurodymus....patarimus..ir kabiname..etiketes....visai nepazindami zmogaus..., nesuprasdami jo busenos....svaidomes aukstomis frazemis...,o apsigreze..darom visai ka kita... Taip...keliaujam i dulke...visi..tik skirtingais keliais....Man negaila tau gero zodzio....nes tikrai parasei gerai...ir paskaityti turetu daugelis..ir pamastyti....

Skaitom..skaitom ..

Erotas.)********************