..............
Upelis ir upelėVienas upelis,labai mėgo vaikščioti miško takeliais,lygių pievų
keliais,ir kartais sukaupęs visas savo jėgas,užlipdavo į kokią aukštesnę kalvą.
Nors jis buvo jaunas ir stiprus,bet jam buvo labai liūdna.
Ir jam didžiausias liūdesys,ateidavo naktį.Nes naktimis,jis dažnai žiūrėdavo į dangaus žvaigždes.
Kartais,net sustodavo visas už jo esantis vanduo ir laukdavo,kada upelis vėl ves vandenį
į savo keliones.Jeigu upelis pamatydavo kokią nuliūdusią gėlelę,jis bandydavo ją paguosti,arba prajuokinti savo vandenų purslais.Kartais tai padėdavo,ypač kada gėlės,ar medžiai,jausdavo saulės kaitrą savo veiduose.Oi,kaip upeliui patikdavo,kada miško žvėrys ateidavo prie jo pailsėti,ir iš jo rankų gerdavo šalto vandens.Tačiau,upelis turėjo vaikščioti tik tais pačias kelias,nes kitų kelių,jis tiesiog neturėjo.Vieną vasaros naktį,upelis išgirdo nuostabią dainą,kuri pradėjo virpinti jo širdutę.
Ir jis,nutarė pabandyti nueiti,ir pažiūrėti
kas dainuoja tokias dainas,kad net miško paukščiai nustojo čiulbėti,
ir ištempę savo auseles,įdėmiai klausėsi gražaus,
nepažįstamo balso.Pamiršęs,kad šią naktį buvo nutaręs suskaičiuoti visas dangaus žvaigždes,nors
jau buvo suskaičiavęs jų ne vieną tūkstantį,upelis pasileido bėgti link girdimo balso.Beskubėdamas,
nepamatė,kad kelios gėlės prašė jo kelių lašelių vandens atsigerti.Jis save matė tik ten,tik ten šalia
girdimo balso.Pagaliau,upelis atitekėjo iki tos vietos,ir pažvelgęs į miško gilumą,išvydo gražų krūmą,
kurio viduryje,švietė didelis žiedas.Nuo išvysto reginio,upeliui apsisuko galva,ir jis lengvai suglumo
prie artimiausio buvusio šalia beržo,rankų.Kai upelis atsibudo,buvo rytas.Saulė vėl šildė upelio rankas,
kojas,ir upelis nutarė vėl keliauti sau vienas.Ir jis pasisuko eiti,iš kur buvo atėjęs.Žengė kelius žingsnius,
kaip už savo nugaros išgirdo gražų juoką.Keista,pagalvojo upelis,Ir kodėl aš šito juoko nesu ankščiau
girdėjęs,tarė sau upelis.Ir jis lėtai nenorėdamas per daug nurausti,atsisuko į tą pusę,kur kažkas juokėsi
gražiu balsu.Atsisukęs upelis,išvydo gražią upelę,kuri prausė prie saves esančias gėles,
gėlėse esančias bitutes,ir visa,ką tik pasiekė jos rankos,skendo nuo jos vandens purslų.
Upele,upele,sušuko upelis,kodėl aš čia lankydamasis daug kartų,taves nesu sutikęs čia.
Upeliai iškrito iš rankų jos visas vanduo žemyn,nes ji turbūt galvojo kad aplink ją,nėra nė vieno upelio,
ar upelės,todėl,ji elgėsi visiškai laisvai,niekuo nesivaržydama.Kaip ji atsisuko,upelis išvydo gražų,
ir besišypsantį veidą.Ant jos galvos,plaukė pienių žiedų supintas vainikas.O jos lūpos,buvo išdažytos
baltų ramunių spalva.Upeli,tarė upelė,mane į šią vietą atplukdė nakties balsas,kuris girdėjosi toje vietoje,
kur dabar aš esu.Aš kaip ir tu,vaikščiojau viena,savo pramintais takais.Tik aš vaikščiojau šitoje pusėje,
o tu,kitoje.Beto,aš turiu daug gražesnių vietų vaikščioti kitur,negu čia.Todėl ir nesame susitikę niekada
iki šiol.Žiūrėjo upelis į ją ir negalėjo atsižiūrėti jos gražiu grožiu.Ar tu nenorėtum man parodyti savo gražių
vietovių,tarė upelis.Upeli,aš tau labai norėčiau parodyti,kur aš mėgstu vaikščioti,tik nežinau,ar tu
galėsi iki manes ateiti.Nes aš,nematau nė vieno takelio,kuriame galėtume susitikti.Ir tikrai,apsižvalgęs upelis nepamatė nė vieno,net mažiausio takelio,kuriuo jis galėtų nueiti iki jos.
Klausyk,upeli,tarė ji,ar mums nebūtų paprasčiau susibėgti čia kiekvieną vėlų vakarą.
Nes dienomis,mes turime rūpintis mus supančia žaluma,mus supančia aplinka.
Mūsų laukia ne tik mus mylintys gyvūnai,bet ir žmonės,jų mažieji vaikai.
Tebūnie taip,tarė upelis,iki vakaro,ir pamojęs ranka jei,garsiai pliuškendamasis nuėjo į savo
pravaikščiotus takus.Visą dieną upelis vaikščiojo neramus.visos jo mintys tebuvo tik apie ją.
Net jo draugai medžiai,pastebėjo,kad jų upelis,yra šiandien kitoks,ne toks kaip visada.
Bet jie nedrįso jo paklausti,kas atsitiko jam,ir dėl ko.
Nenuėjęs nė pusės kelio atkarpos,kuria visada eidavo,ir nueidavo žymiai daugiau,
upelis apsisuko,ir lėtais žingsniais pasuko atgal.
Jis net nejautė lietaus lašų,kurie krito ant jo plaukų,ant jo veido,
jis tiesiog kalbėjosi su savo širdimi,apie savo naujus jausmus.
Kol jis atėjo iki sutartos jų susitikimo vietos,jau buvo pradėję temti.
Atsisėdęs ant krašto žolės,ir pakėlęs savo akis į dangų,jis pradėjo kalbinti matomas žvaigždes danguje.
Žvaigždės,mielos žvaigždelės,aš jūsų niekaip negaliu suskaičiuoti,tarė upelis.
Ar galite priartėti arčiau manes?Bet žvaigždės,upeliui nieko neatsakė.Ir jis toliau tęsė jų skaičiavimą.
Netrukus,jo ausis pradėjo girdėti pažįstamą juoką.Taip,tai buvo upelės balsas.
Labas upeliuk,tarė ji.Aš nebuvau tikra,kad tu norėsi su manimi susitikti.Juk tu turbūt turi daug
draugių upelių,tarė ji.
Oi ne,tarė upelis,aš esu vienišas upelis.Ir tu,esi man vienintelė pažįstama upelė,
ir labai norėčiau aš,kad mes būtume draugais,žinoma,jeigu tu to norėtum.
Taip,taip,džiugiai nusijuokė upelė.Aš labai to norėčiau.Juk aš irgi esu vieniša upelė,ir labai,labai
norėčiau turėti draugą,nors vieną,kuris mano vandens versmių stengtūsi išklausyti,
ir nepyktų ant manes už tai,ko aš nesuprantu.
Upelis šoktelėjo aukštyn kiek galėjo,ir taip nusijuokė,
kad net nepastebėjo,kad jo juokas buvo visai šalia upelės.
Kai jis vėl pažiūrėjo į upelę,jis jos akyse įžvelgė gražių vandenų sruvenimą.Taip,jis žinojo kas yra tai.
Jis paklausė,upele,ar tu naktimis skaičiuoji dangaus žvaigždes.
Ne atsakė upelė.Aš dienomis mėgstu žaisti su žmonių
vaikais jų žaidimus.Ir kokie tai žaidimai tarė upelis.Upelė atsigulė ant didelio akmens,
ir atsirėmusi rankomis į savo smakrą,pradėjo pasakoti.
Aš rytais mėgstu vaikščioti savo takeliais,ir juose vis
randu kažką gražaus.Vienur randu gražių drugelių,kurie bando kalbinti pienių žiedus,
kitur matau sraigių porelę,kuri ilsisi po žolių stiebais.
Visada,visada matau,ir randu savo keliuose vis kažką naują,kažką gražaus.
Gaila,kad tik diena visada baigiasi greičiau,negu aš to norėčiau.
O kaip mane myli vaikai,jie net turi pasidarę
mažus gražius medinius plūdurus,kuriuos jie vadina laiveliais.
Palauk truputėlį,aš tau parodysiu vieną iš jų,nes
šiandien vieną jų,sutikau pasimetusį.Ir upelė nubėgo surasti vaikų laivelio.Greitai ji vėl sugrįžo,nes laivelis
buvo visai netoliese.Žiūrėk upeli,tarė ji,Ir ji paėmusi į rankas laivelį,aukštai iškėlė jį.Upelis žiūrėjo,
į laivelį,ir labai stebėjosi.Jis niekada nebuvo nieko panašaus matęs.Ir laivelis,
jam pradėjo labai patikti.Norėčiau ir aš turėti tokį laivelį turėti,tarė upelis,bet gaila,mano keliuose,vaikų
aš nesutinku.Ir laivelių,man niekada nepamatyti daugiau savo akimis.
Neliūdėk,upeli.Aš tau galėsiu dažnai papasakoti,kaip sekasi laiveliams plaukioti mano vandenyse,tik tu neliūdėk.
Aš sutinku,tarė upelis.Ir norėčiau taves paklausti,ar tu nenorėtum dažniau su manimi matytis?
Nes aš matau mintis,kuriose matau tik tave,ir save kartu.
Upeli,aš irgi panašias mintis matau savo vandenyse,ir apie nieką daugiau negaliu galvoti.Bet kaip mums būti kartu,
jeigu mūsų keliai kartu nesusieina.
Nežinau,tarė upelis,gal mes dažniau būkime mintimis kartu,o kiekvieną naktį,galėsime matytis kartu,ir pasidžiaugti
nors nakties atnešta vėsa,ir joje pasidalinti savo džiaugsmais,ar liūdesiais.
Sutinku,sutinku upeli.O apie ką dabar mes kalbėsime?
Gal apie žvaigždes,tarė upelis.Žiūrėk,kiek jų daug danguje,ar tu taip nemanai,upele?
Jų niekas niekada nesuskaičiuos visų.Nes tai,dangaus paslaptis.
Nejaugi,tarė upelis.Gal pabandykime dviese jas skaičiuoti.
Juk dviese tikrai turime daugiau galimybių jas suskaičiuoti.
Ne upeli,mums net mažame dangaus kraštelyje jų visų nesuskaičiuoti.
Juk tai būtų tas pat,kaip mes pradėtume skaičiuoti savo vandenų lašus.Ar juos įmanoma suskaičiuoti?
Aš apie tai net nepagalvojau,upele.Gal tada išsirinkime kokią vieną dangaus žvaigždę,ir kalbėkime jei pačius
gražiausius žodžius,kokius mes tik turime savo širdyse?Gal nusišypsos kada nors mums nors viena dangaus šviesa.
Ar norėtum kartu su manimi žiūrėti į dangaus platybes,upele?
Taip upeli,aš ne tik kad norėčiau,aš netgi galėčiau dainuoti dangaus žvaigždėms,už jų šviesą mano mažoms akims.
Ir jie išsirinko vieną,pačią mažiausią dangaus žvaigždę,ir žiūrėjo visą naktį į ją.Jiems buvo gera kartu.
Jie net nepastebėjo,kaip atėjo naujas rytas.
Iki upeli,tarė ji,iki naujo vakaro mielas drauge.Ir ji nubėgo savo takeliu,išnykusi iš upelio matomo horizonto.
Ir jie kas vakarą susitikdavo miško vidurį,kur jie arčiausia galėjo vienas prie kito sueiti.
Jų draugystė peraugo į kažką daugiau,kada jie vienas kitam prisipažino meilėje.
Apie jų meilę,sklido kalbos ne tik šiame miške,bet ir toli,toli,net už toliausių tolių.
Pasikeitė ir pati upelė,ir pats upelis.Tai buvo matoma iš jų veidų,iš jų širdžių.
Upelis kas rytą darėsi vis laimingesnis,ir visiem vis pasakodavo apie matytą laivelį,kuris suteikia didelį
džiaugsmą vaikams.Jis net pradėjo rašyti meilės eiles ant smėlio,kurias vėliau nuplaudavo su savo dainomis.
Jis darėsi tiesiog vis laimingesnis.O jo vanduo,darėsi vis skanesnis,nes atsigerti jo vandens,atskrisdavo vis
daugiau naujų paukščių,iš kitų miškų.
Upelė,nors ir ankščiau buvo linksma,bet įsimylėjusi upelį,pasidarė dar labiau laimingesnė.O vaikų laiveliai,
nuo šiol plaukiodavo jos vandenyse,dar išraiškingiau,dar gražiau.
Ir pas upelę ateidavo vis daugiau naujų vaikų su savo laiveliais,
kurie norėjo tiesiog pasižiūrėti,kaip gražiai plaukia jų maži laiveliai.
Vieną naktį,kada jie žiūrėjo į dangų,ir dainavo dainas žvaigždėm,jie išgirdo kaip kažkas taškosi jų vandenyse.
Jie nuleido akis žemėn,ir pamatė dvi švytinčias didele šviesa būtybes.
Upelis ir upelė,nieko panašaus nebuvo matę,ar sapnavę savo gyvenime.Jie žiūrėjo,ir negalėjo atsistebėti
kaip juo jų sklinda šviesa per jų vandenis.Viena būtybė buvo įbridusi pas upelį,o kita,į upelės vandenį.
Nebijokite žemės vandenys,tarė viena būtybė.Mes esame dangaus angelai.Mes nelinkime niekam nieko blogo,
nes jeigu mes būtume blogio angelai,jūsų vanduo nusidažytų juoda spalva.Ir jūs nesulauktumėte pirmūjų
saulės ryto spindulių.Jūs tiesiog mirtumėte,negyventumėte.Nuo jūsų vandens,visi kas atsigertų,mirte numirtų.
Ir jūs,būtumėte prakeikti per amžius.
O dabar,mes norėtume jums atsilyginti,užtai kad mums leidote pailsėti savo skaisčiuose vandenyse,ir leidote
mums atsigerti jūsų vandens,jūsų gyvybės vandens.
Deja,mes galime išpildyti tik vieną norą,ne du,nes mes vieną norą jau esame išpildę.Viena dangaus žvaigždutė
paprašė mūsų atskristi į žemę,ir surasti du upelius,kurie kiekvieną naktį dainuoja gražiausias dainas,apie dangaus
žvaigždes.Ir paprašė atnešti nors vieną lašą jei,žvaigždei,jūsų vandens.
Štai,vienas iš mūsų jau pasiruošęs skristi atgal į dangų,ant sparnų užsidėjęs kelis vandens lašelius,kurie
turėtų būti nunešti į mūsų karalystę.Ten jie galės mums angelams,ir žvaigždėms,
tekėti per dangaus žvaigždes savo dainomis,ir savo balsais.Jiems,bus atverti visi dangaus,ir žvaigždžių keliai,
kad jie laisvai galėtų džiuginti savo dainomis,visų laimingas,arba pavargusiais šviesas.
Ir mums angelams,ir dangaus žvaigždėms,reikia kad mus kažkas mylėtų.Todėl labai jūsų prašome,padėkite
mums,padėkite dangui.
Upelis ir upelė pasižiūrėjo vienas į kitą,ir pasakė upelis angelams.Taip,mes norime jums ir dangui padėti,jeigu
reikia daugiau,negu kelių mūsų lašų,galite ir mus paimti kartu į dangų,pas žvaigždes.
Ne,tikrai mes jūsų neimsime kartu į žvaigždes.Nes neliks žemėja nieko,
kad dainuos gražias dainas dangui ir žvaigždėm.
Jūs esate reikalingi čia.Bet mes norime padaryti jus dar labiau laimingesnius.Ar jūs norite būti kartu,amžinai?
Upelis su upele net nežinojo ką atsakyti,jie tiesiog skėsčiojo rankomis,ir lingavo galvomis,lyg sakydami taip,
mes norime kad taip įvyktų.
Netrukus,vienas angelas paėmė už rankos upelį,ir jį pasisodino ant savo sparnų.Kitas angelas,
padarė lygiai tą patį su upele.
Mosuodami su savo sparnais,angelai pakilo aukštai,link debesų.Jie apskrido aplink visą mišką,
kad upelis su upele galėtų atsisveikinti iš aukštai su mišku.Medžiai mojavo savo šakomis,ir linkėjo sėkmės
būnant jiems kartu.Net žolė,ir gėlės lyg nujausdamos,pakėlė savo galvas į naktinį dangų,ir išvydusios du upelius,
net šokinėti pradėjo iš džiaugsmo.Tolsdami angelai nuo miško,priartėjo prie vienos vietos,
kur buvo tik smėlis,ir nusileido ant žemės.Nulipk upeli,nuo šiol,tavo keliai bus čia,tarė angelas,ant kurio
nugaros sėdėjo upelis.Tu dabar eik miegoti,o ryte,kada atsibusi,keliauk pas savo mylimąją.Ji bus netoliese,
nes jai norime kaip ir tau,duoti savo gyvenimo vagą.Tai pasakę angelai,
paliko upelį vieną žiūrėti į kylančius juos,ir netrukus jie išnyko jam iš akių.
Angelai skrido lėtai,lyg kažko laukdami.Pagaliau,jie pradėjo tūpti,nutūpę,jie liepė nulipti upeliai ant žemės.
Ji apsižvalgė,ir taip pat pamatė tiktai smėlį,ir nieko daugiau.
Angelas,kuris ją nešė tarė:Neliūdėk upele,tu taip pat eik,ir miegok ramia širdimi,kad ryte atsibudus,pamatytum
pasaulį tokį,kokio dar nesi regėjusi.
Angelai palikę ją,nuskrido į aukštį,kartodami žodžius,ačiū jums,upeli,upele...
Upelė kaip ir upelis tiesiog atsigulė ant žemės,ir užmigo ramiu,nakties miegu.
Kada pradėjo švisti,upelis nedrąsiai atmerkė akis,ir išvydo vaizdą,kuriama buvo didybė vandens gausos.
Jis,upelis,per naktį užaugo toks didelis,tartum jis būtų ne siauras upelis,o būtų jis susijungęs su
tūkstančių,tūkstančiais upelių.Jo širdis,daužėsi krūtinėje taip stipriai,kad nuo jos dūžių,
visas vanduo esantis aplink jį,daužėsi bangomis į krantus bangelėmis.
Taip,jis suprato,kad dabar jis jau ne upelis,o didelė upė,ir kad jam dabar reikia eiti naujais,nepramintais
takais,ir kelias.Bet pirmiausia,jis nutarė ieškoti upelės.
Jis ėjo per miškus,per kalnelius,ir vis klausė savo širdies,kur ji,kur mano upelė.
Po kiek laiko,jam prailgo tylėti.Ir jis uždainavo vieną dainą,kurią išmokino upelė.
Bedainuojant,jis pamatė tolumoje ne upelę,bet upę,ir ji buvo labai panaši iš veido į upelę,
ir jis nutarė netrukdyti upės miegoti,o tiesiog šalia atsigulęs,žiūrėjo kaip ji miega.
Jis negalėjo net įsivaizduoti,kad ji,gali būti tapati jo upelė,ta pati jo širdies draugė.
Norėjęs labiau įsižiūrėti į jos veidą,jis prisislinko visai šalia jos,šalia jos veido.
Ji pradėjo raižytis iš nakties miego,ir trinti rankomis savo apsimiegojusias akis.
Kai atsimerkė,ji pamatė šalia jį.Ilgai netarė nė vieno žodžio,vis žiūrėjo ji jam į akis,o jis žiūrėjo i jos akis.
Aš tave sapnavau šią naktį,tarė ji.Aš žinojau,kad tu mane surasi,ir mes kartu keliausime mūsų naujomis vagomis.
Aš sapnavau,kad tu būsi šalia manes,ir kad tu,mane karštai apsikabinsi,ir mano lūpoms,padovanosi savo lūpų bučinį.
Upė apsikabino upę,ir jo lūpos susiliejo su josios lūpomis.
Nuo šiol,mes esame upės tarė jis.Eikime naujais savo kelias.O kiekvieną naktį,susitikime ties mūsų santaka,
kad visą naktį dainuotume mūsų dainas žvaigždėms,dangui.
ir jie išsiskyrė.Artėjant vakarui,pirma atėjo upė prie santakos,ir pradėjo laukti jo.
Po kurio laiko,ji tolumoje išvydo dideles bures,kurios buvo tokios didelės,ir tokios panašios į tai ką ji yra
mačiusiu kažkadaise,kad nieko nesupratusi,ėmė tiesiog laukti,ir žiūrėti į tai,ką mato.
Prie jos,atėjo jis,ir ant savo delnų,nešė didelį laivą.Tai buvo tas pasakų laivas,apie kurį ji jam pasakodavo
jų susitikimuose.kai jie buvo dar upeliais.
Ji lietė laivą švelniomis,savo bangomis.Ji džiaugėsi,ir juokėsi,tarsi būtų ne upė,bet upelė.
Ir jis jautė,kad ji širdyje išliko tokia pati,išliko upele.
Jie leido laivui plaukti ten,kur jis norėjo plaukti.O jie,apsikabinę vienas kitą,uždainavo savo mylimas dainas žiūrėdami
į dangaus žvaigždes.Jie buvo laimingi.Nes jie pažino kas yra būti laimingais.
Vieną naktį,kada jie žiūrėjo į žvaigždes,jie danguje pamatė dvi ryškias žvaigždes.
Po kurio laiko,tos dvi žvaigždės stipriai sumirgėjo,ir pasidarė pačios ryškiausios žvaigždės danguje.
Jie pasižiūrėjo vienas į kitą,ir suprato,ką galvoja apie tai.
Taip,turbūt jų lašeliai jau tapo upeliais,arba upėmis,juk tik taip gimsta iš meilės dainų tikrosios žvaigždės.
Kitą naktį,danguje matėsi du žodžiai išpiešti danguje žvaigždėmis.
Nemunas,Neris.
Tai buvo jau ne vieno,ar kelių angelų,ar kelių žvaigždžių padėka jiems.
Tai buvo visų žvaigždžių,viso dangaus padėka jiems.
Upeliui,upelei...
*******
Prašyčiau už gramatiką,ir stilistiką neteist.Nesu literatas...
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
