Niekas ant tavęs nepyksta. Negalima pykti ant nuskriausto žmogaus. Gyvenk ramiai, tik pagalvok ką rašai, neįžeidinek žmonių.

Rimtai, su jumis kažkas kažkas nutiko, kad nebemokate džiaugtis paprastais ir nesudėtingais dalykais, pajuokauti, geranoriškai ir geraširdiškai.
Iš nuotaikai pakelti kūrinėlio ,užuot padėkojęs už sukeltą šypsnį, žiūriu, vienas klasikos užsigeidė, kritikos tobulybių, kitas gal pinigų paprašys už sugaištą laiką?! Bet bilieto tai nepirkote!
Na, grynos lietuviškos natūros- įkanda, paplėšia, o jei mato, kad mažai įkabino, sugrįžta antru užėjimu - tooks malonumas.
Jei kam reikia klasikos- susikurkite Talentų ar Klasikos skyrių , susiburkit į rašytojų Laikas.lt sąjungą ir rašykit, kritikuokitės ten pagal universitetinius ar europinius standartus, o mes, mėgėjai, su malonumu paskaitysime ir pasimokysime.Tik nematau tokių žingsnių.
O gal geriau- copy-paste, copy-paste..ir pristatyti kaip savo kūrinį?
Šiaip žmonės čia atėjo praleisti laisvo laiko, papramogauti, o ne užbaigti aukštosios mokyklos kūrybos klausimais internetu. O mes, tie liurbiai, kaip rašėme ir rašysime, ypatingo ir jautraus intelekto žmonės, galit mūsų kūrybos ir neskaityti, tarpusavy pasiskaitinėsim ir pasidžiaugsim .
Labai džiaugiuosi Irmos ir Jaunėlio šmaikštumu ir gebėjimu suderinti tarpžemyninius atstumus, laiką, už norą pradžiuginti mus. (Juk galėjo iš viso nerašyti ). Nuotaiką pakėlė. Ne taip jau dažnai ir tenka šypsotis zyzlių pasaulyje
Vargu, ar tęsinys po viso šito ar bebus,įsivaizduokit, kad pasakė, kad jūsų vaikas negražus ir savo reakciją į tai , bet taip norėtųsi dar paskaityti..
Labai įdomu, ką didieji kritikai pasiūlys į vietą.
Laukiame

supratau savo klaidas

kadangi nesu toks mandagus ir išauklėtas, kaip žmonėms etikečių neklijuojantis balvonas, nesu toks gabus ir kūrybingas kaip ne kurie kiti šio forumo dalyviai, suprasdamas savo menkumą ir netobulumą pasitraukiu iš jūsų ramaus ir tvarkingo forumo.
tegul atleidžia man visi tie, kuriuos įžeidžiau darbais, žodžiais, ogi mintimis.

ir pabaigai
tegul mandagiausieji šio forumo dalyviai tampa dar mandagesni, tegul kūrybingiausieji savo kūrybą džiugina ne tik šio pasaulėlio, bet ir viso plačiojo interneto naudotojus.
tegul šviesa ir meilė lydi jus per gyvenimą
tegul ašaros ant jūsų skruostų sužimba tiktai iš džiaugsmo
tegul jūsų namų niekada neaplanko liūdesys ir kančia
tegul jūsų vaikai džiugina jus iki pat jūsų dienų pabaigos
tegul žmonės visada prisimena jus ir jūsų darbus tik geru žodžiu

dar kartą visų atsiprašau ir linkiu ko geriausios visiems kloties jūsų šiame, virtuliame, ir tikrame gyvenime

nevertas Jūsų tobulumo ???????????????/

Nu ot klaustukas...
Vėl kraštutinumai..Niekas jam ausų nenusuka.
Jei neišsidirbinėji, tai kam blogiuko paveikslą kūrei? O jei čia verti visus jaustis dabar kaltais ir gailėtis.. Tada viršūnė..
O linkėjimai labai gražūs, neeiliniai..
Tikiuosi, kad būsi čia , Klaustuk,..o atsitrenkimų į aštrius kampus išvengsime, kai išmoksime gerbti vieni kitus.
Mano palinkėjimas paprastas- Gyvenk taip gerai, kad kitam šalia tavęs būtų smagu.
Smagių švenčių ir skalsos..

as neturiu zodziu saunuoliai kokie

KLAUSTUK, aš žinau ! aš žinau !

....bet, deja, jo jau nebėra

"Irmos Amadzio drama II"

Irma:
Buvau aistros palaužta,
Todėl visa sustingus,
Nuspyrei tartum graužtą,
Jausmus mano aikštingus.
Tačiau viltis išliko,
Svajonės vis dar plazda,
Juk su Tavim patiko,
Žadėjai nupirkt Mazdą...
Tik kam man Tavo turtas,
Jei meilės nebeliko,
Buvai kažkoks užburtas,
Kažkas Tavy pakriko...

Amadis:
Manai man buvo lengva?
Tam geismui atsispirti..
Tąnakt buvau praradęs
Bet kokią gražią viltį..
Pamiršt aš negaliu
Begėdės išdavystės..
Tekės niekingas kraujas
Ne mano vaiko gyslom..
Aš pažadus tęsiu,
Bet visada atmink:
Tik Mazda ir teliko Tau –
Nueiki ir pasiimk..

Irma:
Kaip drįstat, pone, man kalbėti apie išdavystę,
Kai neturėjau galimybės išsakyt mintis,
Kai neturėjau progos net suklysti.
O ir gyvenimas patapo tartum aukuro griūtis,

Tegu aplenks namus manus korozijos suėsta mašina
Jeigu širdis Tava ledinė man jau nepriklauso
Matyt taip surėdyta liksiu aš merga sena
Jei meilė Tavo širdyje dar neišaušo

Amadis:
O vis dėlto klastinga Tu..
Bijai prisipažinti?
Turiu įrodymų svarių –
Meldžiu, nebekankinki..
Aš paverčiau Tave kilnia dama..
Tu išdavei mane su broliu..
Buvai našlaitė murzina –
Kam meilę mūs sugriovei?
Tu būk rami – merga neliksi..
Nelemta būti Tau vienai,
Bet man daugiau nebepatiksi..
Aš nusivylęs amžinai!

Irma:
Nebėr jokios klastos, nei išdavystės,
Tik meilė ir aistra, gal ji tikrai akla,
Kada nešioji žmogų širdyje nuo pat vaikystės,
Kada gyvenimas pavirsta velniška pekla.

Negali būt įrodymų, žinau, jie neteisingi,
Juk Tu vienintelis kitų būt ir negali.
Mes du paukšteliai, velniškai vieningi
Negalim prasilenkt, praskristi šiaip pro šalį...

Tikėk gyvenimu, žmogau, viršugalvio kasyt nereikia,
Nebėr ragų tenai juk neesi kažkoks baisus žvėris
Tegu ir apšneka mane kai kas, tegu ir keikia,
Aš laukiu Tavęs atrakinusi savas namų duris...

O kad našlaitė ir dar kad tas Tavo brolis,
Tai tik iliuzija gyvenimas kitaip juk parašytas.
Kasdieną man po kojom skiedinys ir molis,
Ir aš iš meilės Tau kasdien nešioju plytas.

O kai užkalsiu, gerbiamasis, savo pirmą milijoną,
Jei neužaugs pirma kupra, ar nesugrauš radikulitas.
Varysiu pas Tave, brangusis, ne pas Tavo broli Joną.
Užmiršim negandas, pykčius ir tas prakeiktas plytas...

Amadis:
Meldžiu, nešauk – juk jau naktis.. O Tu,
Kurią kadais beprotiškai mylėjau,
Nejaugi savo balseliu graudžiu
Bandai sužadinti man meilę vėlei?

Sakai, negali būt įrodymų jokių..
Juk savo akimis regėjau:
Už rankų meiliai susikibę
Jūs vaikštinėjot po alėją..

Ir kam gi Tau tas milijonas?
Juk aš turiu jų per akis!
Tiesa, statybose juk dirba Jonas..
Gal tai tik pretekstas? Sakyk..

Ko dar delsi? Geriau tuoj pat išeik.
Aš niekad neatleisiu Tau už tai..

Irma:
Kažko tamstelė ryškiai susikrimtęs,
O liaudis sako, ne bala neištaškys.
Maniau, esi vaikinas doras, rimtas,
Maniau, kad mano meilė Tave išblaškys.

Jei vedė mane jis už rankos, gal blogai jaučiausi,
O gal profesinė liga – radikulitas mane kaustė.
Kadangi buvo minus penki, tai prie jo glaudžiausi,
O mano mylimasis, kaip matau, iš proto išsikraustė...

Juk Tau sakau, kad tave vieną myliu,
O apie Tavo milijonus nieko nežinojau.
Dabar ką besakysi aš sutinku ir patyliu,
O Tavo bratkai jau seniai ranka pamojau.

Žinau, kad mūsų širdys mums abiem priklauso,
Taip pat ir mano mintys, Tavo milijonai
Abu Naujuosius švęsim, lauksim Santa Klauso,
Tad plokit mūsų meilei gerbiamieji ponai...

Amadis:
Kaip patinka man Tavo sijonas..
Tavo akys – jos dega aistra..
Tad palikime gerbiamus ponus..
Tegul džiaugias, lai ploja minia..

JUS NEREALUS Irmai , Amadziui