Irma:
Visų pirma aš neilga,
Kad vadintum mane smilga.
Ir nesu visai aš Tavo,
Aš tik savo, aš tik savo.
Jei be manęs Tau nemiela,
Pakabink ant liustros vielą.
Televizorių pajungsi,
Į filmukus įsijungsi.
Aš juk paprasta mergytė,
Kam čia girti, seilę ryti.
Kraitis mano išdalintas,
Vainikėlis nukabintas.
O va Tu esi karžygis
Ir kilmės aukštesnis lygis.
Man į Tave juk lygiuotis,
Kaip seiman bolatiruotis...

Amadis:
Visada buvai aikštinga
Įžūlumo Tau nestinga
Na nebūki išdidi
Širdį riterio žeidi
Prisimink, kai buvom dviese
Girą gerdavom pavėsy
Dūkom pievoje aistringai
Gaudėm žalčius įnirtingai
Mūšis baigės – aš grįžtu
Pas Tave, mažyte
Tau parnešiu stebuklingą
Vasaros gėlytę

Irma:
Argi aš tokia aikštinga,
Gal kažkiek tik prietaringa.
Neskubu numesti rūbo,
Tikra meilė tik po šliūbo.
O pamiršt nepamiršau,
Sąžiningai Tau rašau,
Kai tada pagėręs vyno,
Vėmei prie tvoros kaimyno.
O paskum bučiuot norėjai,
Klastą užantį turėjai.
Bet prisimenu ir aistrą,
Rudenio apgaubtą raistą.
Kai pušies senos pavėsy,
Valgėme perpus džiūvėsį.
Ach geri laikai tie buvo,
Ta pušis seniai supuvo.
Bebrai ją skaniai jau ryja,
Tik mūs meilė nekirmija.

Amadis:
Nebuvau tada klastingas
Gal tik jaunas, energingas
Pabučiuoti? Taip, norėjau
Nesakyk, kad nevirpėjai
Vien pažvelgus į mane
Tu ištirpdavai visa
Nebesu aš vėjavaikis
Suvokiu, kad vesti laikas
Tad keliauju pas Tave
Su smaragdo žiedu
Tik bijau - nepasitiksi
Ašara išrieda

Irma:
Ta jaunystė, rožių laikas,
Net nepastebi, kad jau ne vaikas.
Kad ta meilė jau kutena,
Širdyje liepsna rusena.
Vat pažiūrau, pamąstau,
Nuotrauką tavo vartau.
Ir palaima vėl užvaldo,
Skruostus kaitina, rankas atšaldo.
Vėl žvelgiu kaip kažkada,
Gal nevirs meilė mada???

Amadis:
Po klajonių, po ilgų
Pagaliau namuos esu
Stoviu kaip kadais giraitėj
Laukiu - gal ateis mergaitė
Viskas čia ne kaip tada
Ir pušies jau nebėra
Kur gi Tu esi, mieloji
Juk ateisi, tik vėluoji
Spaudžiu prie širdies gvazdiką
O kišenėj žiedas
Tu nebrisk į krantą kitą
Nepaliki vieno

Irma
Aš ateisiu susipynus savo ilgą kasą,
Nusiprausiu savo kojas į ledinę rasą.
Jei vėluosiu, Tu palauki Neliek ašarėlių,
Jei nerasiu tai pašauki daina bernužėlio.
Mums paukšteliai girioj čiulbaus, žvaigždės rodys kelią,
Jau dabar kai pagalvoju, tai širdelę gelia.
O kai Tave pamatysiu, balsą kai girdėsiu,
Ui bijau aš bernužėli - kelnėsna pridėsiu.
Tavo plaukus gintarinius glostysiu, kasysiu,
Palūkėki bernužėli aš tuoj pat sugrįšiu...

Amadis:
Jau matau tolumoje
Kaip ranka man moji
Parugėm gelsvom basa
Grakščiai atplasnoji
Greitai būsi taip arti
Jaudinuos išties
Šildysiu Tave glėby
Glausiu prie širdies
Atsiklaupsiu, užsimerksiu
Ir rankas ištiesiu
Lauksiu, kol pribėgusi
Švelniai palytėsi

Irma:
Aš lekiu ir kojos lenkias, nagi imk už rankos,
Juoksimės kartu kvatosim, tegu skamba lankos.
Tegu žmonės atsigręžę ims linksmai šypsotis,
Tau iš rankų matau krenta laimės mūs ąsotis.
Jau beveik Tave palietus ir širdim priglundu,
Tik tai kas čia atsitiko, eina sau prabundu...
Eina sau tai tik miražas, sapnas susapnuotas,
Tu buvai stiklo vitražas, angelas sparnuotas.
O buvau tokia laiminga, pilnos kelnės buvo,
O dabar eilinis rytas, visa meilė žuvo.
Man belieka tik paklausti ar rytoj ateisi,
Mano sapne baltos meilės žiedu išsiskleisi?
O dabar belieka keltis, bliūdelius mazhgoti,
Apie šventą sapno meilę dirbant pasvajoti...

Na, judu šaunuoliai, kokių reta Pralinksminote, ne tas žodis..jaunėlis- tikras riteris, o Irma...jej..kokia "kieta" panele..
Irma...prašom neatsibusti ir sapną tęsti toliau-publika pageidauja..

Bravo!! bravo!!! bravissssimo !!! Ir juokiausi ir kelis kartus skaiciau... na gabuoliai judu

Lenkiu galvą. Šaunuoliai

Laumžirgių stikliukais
Vasara nužybsi..

Kažkas nepaprasto..

vat dėl ko toks bemiegės naktys..

Wow Super!!!!!!!! Man patiko Matosi, kad abu kurybingi, turi talenta... Respect

Meilės istorija

Teiktina, jog aname gyvenime, kur viduramžiais kvepėjo. Amadis su Irma vienas kitą įsimylėjo. Jie mylėjo, mylėjo, kol Mrs. Irma už Atlanto išriedėjo. Beliko poniai kitą susirasti, o Amadis(Amadžiui) iš sielvarto sau galą pasidaryti. Praėjo jau daug amžių amžinų ir susitiko vėlei kartu. Tik šįkart danguje.
Gaila, kad jie ten nesibučiavo, nes per didelė trauka vyravo. Tad dvi romantiškos jų sielos ten, svarstė, ką žmonėms, apie tai parašyti? Mąstė, mąstė jie abu ir nusprendė papasakoti savo meilę begalinę, kad kiti suprastų. Meilė buvo amžina. Išsiskyrė nejučia, juk gyvenimas ištisa klaida. Visų pirma, pateikė ant lapo, kas įvyko aname laike. Pateikė faktų iš šio pasaulio įsimylėjėlių rato. Viską užrašę šią meilės istoriją pateikė mums vizualiai.
O mes tikėkime šįsyk jais, kas užrašyta, tas tikra.