Sugalvojau rašyt apysaka... jei kam nors patiks galėsiu idėti tęsinius...žinoma juos dar reik parašyt Dėl klaidų labai nepykit, kai rašau į klaidas nežiūriu...

Kodėl???

Viskas prasidėjo ne taip jau ir seniai. Maždaug prieš 2 metus. Tada aš buvau VU studentas. Programavimo fakulteto antrakursis. Žinoma daugiausia laiko praleisdavau prie kompiuterio... Su merginomis nelabai sekdavosi, nes nebuvau pernelyg drąsus ir nedrįsdavau užkalbint merginų, kurios man patikdavo. Bet gerbėju man netrūko, tiesiog man nepatiko merginos, kurios pačios lipo man ant kaklo... Taigi taip ir gyvenau belaukdamas tos vienintelės, kol vieną dieną įvyko šis tas nenumatyto...
Tas įvykis atrodė maždaug taip: Aš stovėjau vidury miško užrištomis rankomis ir užkišta burna. Mano širdis daužėsi, kaip pašėlusi, o kojos linko iš baimės, nes prie manęs mišku greitai kažkas artėjo ir neatrodė, kad tas šešėlis butu pasiruošęs man padėti... Bet turbūt reikia viska pradėti nuo pradžių, nes į tokią padėti pakliūna ne kiekvienas. Viskas prasidėjo tada, kai į mano butą (Vilniuje) įsiveržė tu augaloti juodai apsirengę vaikinukai. Jie buvo užsidėję juodus nuo saulės akinius, todėl aš jų akių nemačiau. Kas man pasirodė keisčiausia, tai jų šukuosenos, niekas šiais laikais nenešioja tokių juokingu šukuosenų. Jų plaukai buvo sutepti storai želė ir keistai styrojo į šonus. Jie pastvėrė mane, surišo rankas ir užkišo burną kažkokiu skuduru...Aš priešintis net negalvojau, nes pamačius du tokius rėmus noras praeina, juolab, kad aš buvau plonas liesutis vaikinukas. Jie man visiškai nieko nesakė, tik išnešė iš buto ir įsisodino į mašina. Mašina mane vežė už miesto... toliau nieko neatsimenu, nes jie man kažkuo trenkė per galvą. Tuo metu kai buvau apsvaigęs apgalvojau daug variantų, kodėl taip galėjo atsitikti, bet tik du buvo įtikinami. Arba mane pagrobė ateiviai, arba viskas dėl merginos, nes merginos dažniausiai priverda bėdos. Tuomet atsiminiau paskutinę merginą, kuria žinoma atstūmiau, nes buvo pernelyg akiplėša ir išpaikinta tėveliu dukrytė. Bet čia turbūt ir esmė. Ji tikriausiai paprašė tėvelių, kad mane nužudytų...O jos tėveliai buvo turtingi...
Taigi tie juodai apsirenge (ir su keistomis šukuosenomis) vaikinai mane numetė miške ir išvažiavo... O aš dabar drebėjau bijodamas pajudėti, kai į mane judėjo tas šešėlis. Staiga iš krūmų iššoko kažkas, aš net skudurą iš burnos pajėgiau išspjauti, bet negalėjau rėkti buvau pernelyg išsigandęs. Kai man praėjo šoko būsena aš supratau, kad ten tebuvo mažas kiškutis... Man labai palengvėjo atrodė, kad dangus man nusišypsojo. Bet praėjus džiaugsmo skoniui pastebėjau, kad tas šešėlis niekur nedingo... Jis tebe artėjo į mane. Aš vėl išsigandau. Iš medžių iš lindo didelis vilkas. Jis šiepė dantis per kuriuos tekėjo baltos putos. Jis tikriausiai vijosi tą kiškį, bet dabar pamatė mane. Jo akys susitiko su mano ir aš neišlaikiau to iš bandymo. Pradėjau drebėti. Aš buvau visas šlapias nuo savo prakaito, o kojos švininės, aš negalėjau jų pakelti. Tuomet aš atsiklaupiau, nuleidau galvą ir prieš mano akis prabėgo visas mano gyvenimas, nors tai truko apie 2,5 sekundės, bet man tai atrodė amžinybė...ir galvoje sukosi tik vienintelė mintis KODĖL???????........

Hmm.., apysakos dar neturėjom
Manau, kad reikia tęsti.. Svarbu , kad noras yra, o kiekvieno bandymai- sveikintinas dalykas:))

Kai perskaitysi kelis kartus, rasi ir ką pataisyti.Čia juk galima.
Hmm.., kurk, tęsk toliau.
Norisi sužinoti, kaip ten lyriniam herojui sekėsi toliau..
Šaunuolis

tesk.... idomu:) [laukia tesinio]

Laukiam tesinuko!,gera pradžia pusė darbo .

Kai nustojau savęs gailėtis, atlošiau galvą ir atmerkiau šlapias akis ( jos buvo šlapios tikrai ne todėl, kad verkiau, bet tiesiog kartais reikia profilaktiškai jas sušlapinti) ir prieš save nieko neišvydau. Matyt kol atgailavau už savo žioplą gyvenimą ir nepasinaudotas progas vilkas paprasčiausiai pasirinko kiškį, o ne mane. Arba čia likimo pirštas, arba buvo dar ne laikas mirti, nors abu vienas ir tas pats, bet ne čia esmė. Kadangi praėjo baimė būti nužudytam aš pradėjau mąstyti blaiviai. Pirmiausia išsinarpliojau iš virvių, kurios veržė rankas. Tiesa pasakius nebuvo sunku. Tada aš supratau, jog aš ir neturėjau mirti. Jie tiesiog norėjo mane pagąsdinti. Kas gi žudo žmones už tai, kad jie kažką įžeidžia arba atstumia. Na gal mafija, bet jie išimtis. Tokiomis mintimis aš save nuraminau ir išsitraukiau iš kišenės mobilųjį telefoną (kas gi šiais laikais nesinešioja mobilaus?). Ir paskambinau į taksį firmą:
-Taksi firma 555-555 klauso,- Atsiliepia malonus balsas.
-Aš norėčiau, kad manęs atvažiuotų pasiimti taksi.
-Pasakykite savo buvimo vietą ir mes atvažiuosime, kaip galėdami greičiau.
-Na aš esu miške... čia daug medžių.
-Jeigu jus sugalvojote iš manęs pasišaipyti tuomet viso geriausio.- girdisi susierzinimas.
-Ne aš nesišaipau.- Apgalvoju ką blogai pasakiau.- Gal aš jums paskambinsiu kai tiksliai žinosiu kur esi. Atsiprašau už sutrukdymą.
-Būtų malonu.- Pasigirsta tylus juokas ir ji padeda ragelį.
Po šio pokalbio pasijuntu, kaip paskutinis kvailys. Ir patraukiu į tą pusę kur leidžiasi saulė. Jei nespėsiu išeiti iš miško saulei nusileidus, tuomet tikrai bus ko bijoti, todėl pasileidžiu bėgomis. Kartas nuo karto sistemingai užkliūnu už šakų ir nuvirstu į samanas, bet vis viena keliuosi ir toliau bėgu tik su dar didesniu įniršiu. Kol galiausiai išbėgau į kelia ir dar kokį kelią. O gi iki kaulų pažystamą betonkelį. Vėl skambinu į taksį firmą:
-Taksi firma 555-555 klauso.- Atsiliepia tas pats malonus balsas.
-Čia jus trukdau vėl aš.- Išlemenu uždususiu balsu.
-Pasakykit kur esat ir mes atvažiuosim.- Pasigirsta pašaipus balsas.
- Aš esu prie kelio Vilnius- Kaunas. Atrodo A12 kelias. Betoninis...
-Jūs šaipotės iš mūsų?- Balsas piktas.
-Ne... kodėl turėčiau... atvažiuokit greičiau...
-Pasakykit tiksliai kur esat ir mes atvažiuosim.
-Tiesiog važiuokit iš Vilniaus tuo keliu link Kauno. Aš neturėčiau būti labai toli. Kai jus pamatysiu mojuosiu abiem rankom. Jus mane pažinsit, nes aš visas purvinas ir apsidraskęs nuo šakų.
-Iš kur mums žinoti, kad jus nemeluojate ir mes be reikalo nevažiuosime?
-Aš jums padiktuosiu savo kreditinės numerį ir kodą, galėsit nuskaičiuoti pinigus už važinėjimą.
-Gerai mes atvažiuosim iš karto, kai patikrinsim jūsų kreditinę.
-Lauksiu.
Nors karta gyvenime džiaugiausi, kad mane kreditinėje tėra 100 litų. Aš atsisėdau ir laukiau.. laukiau... vis dar laukiau... pasidarė neramu, bet po 75 minučių, jie atvažiavo. Pirmą kart gyvenime taip džiaugiausi. Taksistas žinoma mane parvežė namo. Bet išlipus prie savo bendrabučio pamačiau, kad mano lange dega šviesa. Kas keisčiausia, jog atsimenu, kad kai juodai apsirengę vaikinai mane ištempė iš buto šviesa buvo išjunkta. Kambarioko aš taip pat neturiu... gyvenu vienas... mergina jokia neturi rakto... nors žinoma jo ir nereikia, nes kai mane ištempė durų juk neužrakino. Man taip besvarstant prie lango priėjo kažkas. Iš kvailos šukuosenos pažinau, jog ten vienas iš tų vyrukų. Kas man beliko daryti? Aš apsisukau ir nosies tiesumu pasileidau bėgti. Man į akis krito baras, kuris buvo kitoj pusėj bendrabučio. Aš įėjau ir atsisėdau prie lango nuo kurio matėsi mano butas. Prie manęs priėjo daili padavėja ( daili turbūt ne tas žodis, man širdis sušilo į ją bežiūrint, bet dabar ne tas man buvo galvoje). Ji pasiūlė ką nors užsisakyti. Aš pagalvojau, kad būtų negražu nieko neužsisakyti, todėl paprašiau stiklinės pieno ( ji gražiai nusišypsojo, turbūt tos šypsenos nepamiršiu niekada). Po kiek laiko man gurkšnojant pieną, pamačiau išeinančius iš mano buto vyrukus su keistomis šukuosenomis. Pagalvojau, kad reiktu nueiti į butą ir pažiūrėti, ką pavogė, o tuomet skambinti į policiją, nors protingesnis už mane jau seniai būtų paskambinęs į policiją, bet tik ne aš. Aš atsistojau ir pasiruošiau eiti. Laukiau tik vieno, kada ateis miela padavėja ir galėsiu jei sumokėti arbatpinigius už pieną.
Padavėja atėjo po kelių minučių ir pasakė, kad baras vaišina ir įdėjo man į kišenę kažkokį popierėlį. Aš padėkojau ir išbėgau. Iš pradžių man buvo smalsu kas tame popierėlyje, bet pagalvojau, kad jos numeris su vardu ir nuvijęs visas mintis susitelkiau ties viena mintimi, ką jie darė mano bute?. Aš greit užbėgau laiptais į 3 aukštą ir įėjau į savo butą. Butas atrodė taip pat, kaip jį palikau. Aš apžiūrėjau visus kampelius, bet niekas nebuvo paliesta. Tuomet supratau, kad jiems reikėjo ne mano daiktų, bet manęs. Aš susinervinau ir nusprendžiau išsiimti iš kompiuterio „hardą" ir jį gerai paslėpti, nes ten buvo vertingų dalykų, o po to nueiti į policiją ir viską papasakoti. Atsukau kompiuterio šoną, ir pamačiau, kad nėra „hardo". Tuomet pagalvojau, kad vis dėlto jiems reikėjo ne manęs, bet hardo. Ir mano spėliones nutraukė stiprus smūgis į duris. Į vidų įvirto tie patys augaloti, juodai apsivilkę 2 vyrukai. Bet aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl jie negalėjo paimti „hardo" pirmą kartą, kai pas mane įsiveržė ir kodėl jie paliko mane gyvą, bei kodėl sugrįžo??? Matyt jų planai pasikeitė arba už viso šito slypi kažkas daugiau. Kaip ir praeitą kartą jie nepratarė nei žodžio, tik vienas iš jų išsitraukė ginklą ir nutaikė į mano dešinę koją. Negi jie mane nušaus mano paties bute? Ne, jie manęs nenušaus, jie tik peršaus man koją ir leis kankintis, kol nukraujuosiu negyvai...

Nu susivėliau, kaip dabar atostogų važiuoti nepaskaičius toliau. Galėjai jau naktelę paaukoti ir parašyti daugiau. Žinai, geras kūrinys, tikrai užvedė mane. Dabar galvosiu kur pasivogti interneto, kad prisijungčiau ir galėčiau skaityti tęsinius. Labai to lauksiu, ačiū kad esi.....

Hmm, pasidarė įdomu...Ir žadėjau jau papriekaištaut- o kodėl lapelio neišsiėmei?
Laukiam tęsinio, tik nepervark, pailsėdamas rašyk. Taip ir noris sužinoti- ką tokio ten kompiutery laikė tavo herojus ir šaus ar nešaus?
Hmm, taip ir toliau!!!

insitaiso kedeja ...hmmm ???? na ?????