Nelabai atsimenu, kaip atsidūriau savo bute, bet kažkas mane pažadino 4 valandą nakties. Man žiauriai skėlė galvą. Matyt būsiu prieš grįždamas namo kažkur gerai prisigėręs. Į mano kambarį įėjo Keitė. Ji man buvo tarsi nakty nušvitusi saulė. Ji atsisėdo prie manęs ir pradėjo šnekėti:
- Aš žinau, ką tau pasakė... aš irgi ten buvau... neimk per daug į galvą. Juk yra išrastos skyrybos. Be to bus net netikros vestuvės. Jus juk į bažnyčią neisit. Mums reikėtu, kad tu dar kelias dienas pakentėtum. Matai, čia viskas, kur kas sudėtingiau... viską tikrai ne ji sugalvojo... be to neaišku, kodėl ji taip elgiasi.
Tiesa pasakius nelabai girdėjau, ką ji man sakė. Manyje suveikė hormonai... Aš negalėjau jei atsispirti...Aš ją pabučiavau. Pasirodė, kad ir ji kažką man jaučia... o koki reikėjo tikėtis, kai mergina ateina 4 ryto prie tavo lovos. Na kas vyko toliau smulkiai nepasakosiu. Manau, kad patys suprantat. Nenorėčiau atskleisti profesinių smulkmenų...
Kai pabudau buvo pirma dienos. Iš pradžių pagalvojau, kad viskas tebuvo sapnas, bet pamačiau ant stalo raštelį. Matyt prieš išeidama paliko Keitė. Jame buvo parašyta: „Pasistenk dėl manęs“. Supratau, kad visgi man teks vest. Labai nesistengiau... tik palindau po dušu ir susiradau apdulkėjusį kostiumą.
Kai atvykau į metrikacijos biurą ten jau manęs laukė Žaklina.
- Žinojau, kad ateisi.- nusišypsojusi pasakė Žaklina.
- O kaip gi aš galėjau praleisti savo vestuves?- atkirtau Žaklinai. Man, net bloga pasidarė pamačius jos šypseną.
Po mūsų trumpo pokalbio įėjome į biurą, kur mūsų jau laukė jos tėvai. Aš mintyse juos iškeikiau... Bet vos neišsprūdo keli gražūs žodžiai, kai su jais sveikinausi. Visgi mes susituokėm ir įlipę į limuziną išvažiavom. Aš jei limuzine pareiškiau, kad nesiruošiu su ja miegot... Bet pasirodo to ir nebūtų buvę. Ji nuvežė mane namo ir paleido. Tik pasakė, kad ritoj turėsim kartu nueiti pas jos tėvus vakarienės. Ir liepė man namie sėdėt, kaip pelei po šluota. Kiek supratau ji nuvažiavo kažkur švęsti savo vestuvių be manęs. Aš buvau eilinį kartą sutrikęs. Nesu aš toks durnas, kad nesuprasčiau, jog čia kažkas ne taip.
Parėjęs namo bandžiau įsijunkti kompiuterį, bet jis neįsijungė... tuomet atsiminiau, kad „hardo“ neturiu. Man pasidarė įdomu koks, jo, vaidmuo šioje istorijoje. Mane užplūdo atsiminimai apie vakarykščią dieną. Bet iš visų prisiminimų juokas ėmė tik iš juodų vyrukų šukuosenų... daugiau neradau iš ko pasijuokti. Mane apėmė depresija. Net nepastebėjau kaip įėjo Keitė į mano butą. Tiesa pasakius daug žodžių nebuvo... mes sugriuvom į lovą... bet įpusėjus.... aš smigau. Pasirodo mergaitė turėjo klafelino.
Pabudau nuo didelio trenksmo į mano duris... jos buvo išlaužtos. Prieš mane stovėjo detektyvas ir būrys policininkų. Visi jie laikė į mane nutaikę savo ginklu. Ir aš supratau, kodėl jie į mane taikosi... Ant mano stalelio prie lovos gulėjo pistoletas.
- Nejudėk.- Sušuko detektyvas.
Policininkai man uždėjo antrankius ir paaiškino mano teisias. Aš supratau, kad visiškai nieko nesuprantu... be to žiauriai skaudėjo galvą nuo klafelino... matyt, todėl negalėjau galvoti.
_________________ "Kažkas čia netaip" - pagalvojo ežiukas valgydamas lapę.
|