Lauke lietus pilė kaip iš kibiro, kai ji permirkusi iki paskutinio siūlo grįžo namo iš darbo. Greitai nusimetė šlapius rūbus, įlindo i savo mėgstamus iki baltumo nuskalbtus džinsus ir apsivilko panašiai nunešiota megztinį. Pasiėmė knygą, prisipylė raudono vyno į taurę ir įtaisė ant sofos priešais židinį. Knyga greitai užvaldė ją.
Ji net nepajuto, kaip priėjo jis ir pabučiavo į pakaušį. Tada jis paėmė iš jos rankų knygą ir padėjo ją ant stalelio šalia sofos. Paragavo vyno jos taurėje. Tada pabučiavo į lūpas. Ji atsakė. Jis bučiavo ją taip godžiai, kaip dykumoje paklydęs žmogus geria aptikęs oazę. Jis bučiavo jos lūpas, akis, kaklą, nosies galiuką, prie ir už ausų. Ir leidosi vis žemiau...
Jo rankos klaidžiojo jos kūnu po megztiniu. Staiga jo lūpos atsitraukė. Ji supyko, bet jis tyliai kažką pašnibždėjo jai į ausį. Jis greitai nutraukė nuo jos kūno megztinį. Ir toliau tesė bučinius tik dar į talką pasitelkdamas rankas. Ten kur ėjo jo rankos, iš paskos ėjo lūpos. Iš jos lūpų pasigirsta tyli ir švelni aimana... Jis leidosi vis žemiau....
Štai jos liemenėlė jau guli šalia megztinio.... Ji gurkšteli vyno.... Jo rankos ir lūpos tesia kelionę jos kūnu... Jos rankos palenda po jo megztiniu ir glosto lyg nulietus raumenis. Ji greitu judesiu nutraukė per galvą jo megztinį. Ji norėjo padaryti jam tą patį, ką ir jis darė jai. Bet jis sugriebė jos rankas ir iškėlė jas jai virš galvos, ir švelniai pagrumojo pirštu. Ji supyko, bet greitai vėl paskendo aistros liepsnoje... Jos aimanos darėsi vis aistringesnės ir garsesnės...
O jo rankos jau judėjo toliau... Jis palengva atsegė jos džinsų užtrauktuką ir nutraukė nuo jos ilgų kojų džinsus. Ir pradėjo ilgą ir kankinančią kelionę nuo kojų pirštų į viršų. Ji aimanavo, prašė jos daugiau nekankinti, leisti jai suteikti jam tokį pati malonumą. Bet jis neleido jai ištarti nei žodžio. Kai tik ji pradėdavo kalbėti, jis iškart jos lūpas užčiaupdavo aistringu bučiniu ir ji pamiršdavo, ką norėdavo pasakyti. Ji jau buvo visa paskendusi geismo ir aistros jūroje... Ji norėjo daugiau, daug daugiau... Bet jis ją kankino... Jis vis kaitino ir kaitino jos ir taip jau įkaitintą kūną geismo karščiu... Štai jis jau pasiekė vidinę šlaunų pusę... Ji dar labiau pradėjo dejuoti nujausdama, kas bus toliau... Bet jis vėl pradėjo leistis žemyn... Vėl leidosi iki jos dailių nutekintų kojų pirštukų... Ir vėl kilo į viršų... Šį kartą dar arčiau... Bet ir vėl nepasiekė jos karščiu alsuojančio moteriškumo... Ji pradėjo reikšti nepasitenkinimą... Ir jis užčiaupė jos lūpas pačiu aistringiausiu bučiniu, kokį jai kada nors buvo padovanojęs vyras... Jo rankos keliavo žemyn, jo rankas sekė lūpos... Štai jos jau vėl ant krūtų... Leidžiasi dar žemiau...
Ir šį kartą jis išpildo jos pageidavimą... Jo pirštai pradeda glostyti švelnų kelnaičių šilką... Jos tokios pat raudonos, kaip ir vynas, kurį ji gėrė... Jo pirštai leidosi vis žemiau, rankų keliu sekė lūpos... Jos aimanos tapo dar garsesnės... Bet štai jis vėl atsitraukė... Ji supyko... Bet jis atsitraukė tik tam, kad vėl iš naujo pradėtų kankinti ją... Jis gurkštelėjo vyno... Ir pradėjo savo kelionę vėl nuo jos lūpų... Ji jau buvo visiškai apsvaigusi... Jo lūpos ir rankos vedė ją užmaršties ir svaigulio keliais... Paskutinė jos aiški mintis buvo, kad jis nesustotų. Jei jis sustotų jinai jį užmuštų... Bet jis apie tai net negalvojo... Jo rankos ir lūpos vėl keliavo jos kūnu... Ji švelniai braukė nagais jam per nugarą...
Pagaliau...
Dantimis jis nutraukė nuo jos įkaitusio kūno kelnaites... Jis matė jos iš aistros padūmavusias akis... Jo pirštai lengva glostydami švelnią odą, keliavo vis gylyn... Jos nagai giliau susmigo į jo nugarą... Jo vienintelis tikslas buvo privesti ją iki tos ribos, kai jau niekas nebesvarbu... Jo pirštus nusekė lūpos... Jos aimanos tapo dar aistringesnės, dar garsesnės, akys dar labiau padūmavo...
Kai ji jau stovėjo prie palaimos slenksčio, kažkur tolumoje suskambo skambutis... Tik ji staiga suvokė, kad kažkas skambina į duris... Ji atmerkė akis... Ir suprato... Kad ji buvo užsnūdusi ant sofos... Jos svajonių vyras, jo suteiktas malonumas buvo tik sapnas. Ji nuliūdusi nuėjo atidaryti durų. Jas atidariusi, ji neteko žado... Prie durų stovėjo tas pats jos svajonių vyras...

Nerealu... Bet viskas primena tik saldainės vyniojimą iš popieriuko Todėl nenuostabu, kad ,,Ji ...pradėjo reikšti nepasitenkinimą, net tris kartus supyko ir paskendusi aistros liepsnoje vos neužmušė Jo!"
Egliuk, būtinai reikia tęsinio, o tai panašu, kad vyrai išsigando ir dabar tyli