Mieloji Laura!
Karštai dėkoju už Tavo parašytą laišką. Nerandu žodžių, kuriais galėčiau Tau padėkoti. Mieloji, mane sužavėjai ir pribloškei - tiek Tavyje gerumo ir grožio. Stengiausi kuo greičiau parašyti atsakymą, bet per savo neprisiruošimą, laiko stoką iš karto nepavyko, tad rašau dabar. Kitu atveju, aš Tau niekada neparašyčiau. Parašysiu iš visos širdies, o Tu tik skaityk bei mėgaukis mano kūrybos vaisiais. Man to užteks, daugiau neprašysiu. Kiekviena diena lyg amžinybė. Ji slenka taip lėtai it iš žiemo miego prabudęs gyvis. Taip aš laukiau Tavo laiško, vis vaikščiodamas iš vieno kampo į kitą. Bėgo dienos, o aš vis vyliausi, kad sulauksiu. Vieną gražią dieną radau savo pašto dėžutėje laišką. Jau žinojau, kieno ten laiškas, vos išvydęs galėjau pasakyti sau. Taip, tai Laura. Nedrąsiai perplėšęs voką, apsižiūrėjau, kad aplink tik aš vienas esu. Pradėjau skaityti. Prisiminiau visą mūsų kartu praleistą laiką. Tikiu, mums gera buvo, kai jautėme vienas kito artumą, šilumą, spinduliuojančią meilę, ji mus artino. Mes tuomet negyvenome Žemėje, o Rojuje. Visos dienos lyg pasakų knygos puslapiai, verčiu ir verčiu...matau tik grožį. Tavo laiškas lygiai toks pat. Perskaičiau ne kartą ir ne du. Žinok, galėtum gausybei jautrios sielos žmonių pravirkdyti širdį. Tu tai gali ir Tau tai puikiai pavyksta. Kai gausi laišką, iš karto neperskaityk, o lai į vidų patenka jausmai susiję su manimi. Plūsta į širdį ir išspaudžia nors vieną ašarą, tekančią Tavo dailiu veidu. Po to galėsi skaityti ir prisiminti, kas mums kartu buvo gera, bet ateitis... Ateitis kitokia. Nebus dar sykį taip, kaip buvo... Sėkmės Tau ateity...
Tavo buvęs artimas draugas X
_________________
|