O dabar... savikritiškai
Bet čia rašau visai ne dėl dėmesio stokos, o todėl, kad asha parodė puikų draugiškumo pavyzdį. Draugai...ech...jie ne tik pralinksmins, prajuokins, pagelbės, supras, atjaus...bet ir supurtys, kai reikia...
BALANDŽIO 1oji arba PAMĄSTYMAI VERBŲ SEKMADIENĮ
Susitikimą su Vytautu planavome iš anksto: sekmadienį... po mišių, prie bažnyčios... ant šventoriaus, Dievo ir... jo gausios giminės akivaizdoj...Žmona irgi buvo...Taip kad - nieko nuodėmingo... Vytą pažįstu kokius 5erius metus ir visada maniau, kad mudu puikiai sutariame. Aptarę dalykinius reikalus jau ruošėmės važiuoti kas sau, kai jis staiga- netikėtai man- ištarė:
Gražiai atrodai šiandien...
Vytautas mažakalbis, be reikalo burnos neaušina, todėl, sujaudinta jo atvirumo, aš nuoširdžiai prisipažinau:
-Ačiū... bet tu žinotum, kaip aš viduje bjauriai jaučiuosi...
O tu visada bjauri buvai,- tarė jis ir galantiškai šypsodamasis atidarė man mašinos dureles.
Iš pradžių mane ištiko sveiko juoko priepuolis. Bet, kai jau sėdėjau mašinoje- joks juokas neėmė. Net šypsotis nenorėjau...Leisgyve ranka pamakalavau jam prieš nosį ir užvedžiau mašiną...
Jis apdovanojo mane plačia draugiška šypsena ir taip paprastai mestelėjo:
Pajuokavau gi...
P.s. Dar nežinau: kuo man dabar labiau reikia rūpintis- išoriniu ar...vidiniu savo grožiu?
Tačiau, bet kokiu atveju – ačiū tau, Viešpatie, kad turiu draugų...kuriems vis dar rūpiu!
[palaiminga šypsena]