Išlikimas

Kylam paukščiais per aušrą vėjuotą,
Ir žirgais trypiam auštančią rasą.
Rūko apklotą, pilką, miglotą,
Kaip nakties paslaptingosios tąsą.

Dienos sunkios, ne tobulas būvis,
Vakarai ilgi, kaip ir laukimas.
Neapsakomas fizinis krūvis,
Nuo vaikystės sugriautas likimas...

Bet viltis niekada nepražūsta,
Ji sparnuotą pasąmonę šildo.
Kai sunku niekada nepalūžta,
Prisiglaudžia, paguodžia, nutildo.

Mes išliksim kaip laikas išlieka,
Kaip išlieka žievė ant kamienų.
Mes ištirpsim, kaip sniegas išbėga,
Upeliu ant nupjautų ražienų.

Pasiklyskim ir vėlei pareisim,
Per iškirstą beržyną... Taip drąsiai,
Meilę, šilumą rudeniui skleisim.
Kursim aukurą mylinčiai dvasiai.

2006 09 26

Žingsniai

Numinti laiptai akmeniniai,
Išdilę sąžinės šešėliai.
Ir žingsniai tartum paskutiniai,
Kas naktį dusliai kaukši vėliai.

Sukrunta žvakė, kaip nuo vėjo,
Ir aidas skamba aiškiai, aiškiai.
Kažkas ir vėl namo parėjo,
Girdžiu žingsnius šį kart taip raiškiai.

Ir negali suprasti, būt ramus,
Tie žingsniai vis kaskart kartojas.
Tad nesinori niekad grįžti į namus,
Išbėgi lauk į juos ranka numojąs.

Už praeities baisias klaidas,
Likimas baudžia nepagaili.
Už sąžines dėmes juodas,
Jis smerkia išdaviką, bailį.

Jei žingsniai baisūs ir nutils,
Iš atminties jų neištrinsi.
Širdis juk niekad nenurims,
Ir pats juk ar nusiraminsi?

Paterliota Jaunystė

Tu visą rytą vien į veidrodį žiūrėjai,
Kilnojai plaukus ir dažei blakstienas.
Eilinį kartą vakar nusidėjai,
Pasmerkti gali čia tave kiekvienas.

Jaunystę pavertei Tu pinigais,
O grožį visą iššvaistei kaip vėją.
Turtai tavo sukrauti ne vargais,
Ir Tu jau neesi kaip kažkada gražuolė fėja.

Kas kartą vis nauji vardai,
Visiems jiems šypsais šypsena dirbtine.
Nepameni kokie visų vardai,
Kas glamonėjo vakar Tavo sielą ir krūtinę.

Jau nebeliko gėdos nei jausmų,
Tiktai pilka bereikšmė kasdienybė.
Juos nužudei Tu dirbtiniu jausmu,
Užvaldė Tave pinigų galybė.

O juk tokie pavasariai prabėgs,
Ištirps kaip ledas nuostabi jaunystė.
Ir aistros Tavo būtinai atlėgs,
Suskils į šukes pasileidus karalystė.

Aš nupiešiu

Nupiešiu šiandien didelį paveikslą,
Į kurį tilptų viskas ką matau.
Sudėsiu ten jausmus savus ir šauksmą,
Kūrį šiame pasaulyje užgimusi radau.

Nupiešiu mūsų gražią žemę,
Kurioj tiek sodų, medžių, ežerų.
Nupiešiu melsvą dangų, debesis kur remia,
Kur saulė kyla iš rytų link vakarų.

Į savo piešinį įdėsiu,
Ir mažą lopinėlį Lietuvos.
Po to žiūrėdama į ją liūdėsiu
Nes nėr šalia manęs Tėvynės mylimos.

Nupiešiu krantą Baltijos saulėtos,
Ir Lietuvaičių rūtų vainikėlius ant galvų.
Laukuose žiemkenčius, javus pasėtus,
Bei Gedimino pilį ant aukštų kalvų.

Kampe dešiniajam parašysiu,
Čia mūsų didvyrių kapai.
Ir gražų šventą kryžių nupaišysiu,
Iš visų pusių nusidrieks į čia takai.

Nupiešiu Jonines kaip švenčia,
Kaip plukdo upėj vainikus.
Nupiešiu kaip našlaičiai verkia,
Primindama sau praeitus laikus.

Dar daug ką čia galiu įdėti,
Ir pasijust vaiku, pirmoku.
Bet pradedu kažko liūdėti,
Be to, ir piešti visiškai nemoku.

Pabėkim

Pabėkim nuo svajonių ir sapnų,
Į nežiną, į spindintį rytojų.
Kur nebebus minčių, planų,
Sukurkim sau mažytį rojų.

Užburkim vienas kitą pažadais,
Išliekim indą su kantrybės skysčiu.
Užmirškim visą blogį, kaip kadais
Ir apsisaugosime nuo skaudžių likimo rykščių.

Te bus apatija baisi,
Ji neišgąsdins mūsų, jos nebijom.
Mes susibursime mintim visi,
Kaip kad seniau, kai blogį iš savęs išvijom.

Pasieksim tikslą aš matau,
Nuplausim pilką praeities šešėlį.
Aš Jus visus draugais savo laikau,
Beglostydama šiltą rudenišką smėlį.

Irmute:)))
Te zodis virsta kunu:)))
Grazios tavo mintys ir norai:)))
Ir eiles traukia vis sugrizt ir paskaityt:))

Sudužę viltys
Tau atminimui dovanoju savo žvilgsnį,
Ir mėnesienos šviesą ryškią Tau aukoju.
Nutilo jau tamsoj Tavieji žingsniai,
Mintyse Tau eiles šias dovanoju.

Tu man buvai kaip ta maža žvaigždelė,
Kuri pašvietusi per naktį tyliai gęsta.
Tik ji suprasti ir užjausti mane gali,
Tik jai vienai žinot, kaip meilėj žmonės skęsta.

Užburtas laiko paslapties žibintas,
Išpiltas meilės indas susidaužė.
Kelionė Į Tave man buvo labirintas,
Jis viską apvertė, visas viltis sulaužė.

Gal būt pakilsiu dar, gal atsitiesiu
Ir prisiminsiu tai ko ir nebuvo.
Tada švelniai šitas eiles paliesiu,
Pamiršiu, kad dabar gyvenimas sugriuvo.

Užgožia debesys jau mėnesieną,
Tavos žvaigždės neliko, ji išnyko.
Užteks galvoti apie Tave vieną
Ne visą širdį užėmei, dar vietos liko...

Išėjus

Kur taip ilgai buvai pradingęs,
Kas Tave paslėpė, gal paskandino?
Savoj širdį buvai ištirpęs,
Gyvenimas Tave nutildė, nuramino.

Kopei į jį kaip iš bedugnės,
O sūrus prakaitas Tave skalavo
Ir niekas niekada nebūtų Tau sutrukdęs,
Likimas žmogui niekada juk nemelavo.

Atrodai taip pavargęs ir sunykęs,
Lyg būtum dirbęs atsakingą darbą.
Sakyk, tad kur buvai išvykęs,
Jei dar prisimeni normalią žmonių kalbą.

Paraudę akys bemigę parodo,
Tu nesišypsai lyg kažko bijai
O gal tiesiog Tau viskas nusibodo
Ar vakar baisų sapną sapnavai?

Žiūriu plaukai visai pražilo
Ir raukšlės Tavo vis kasdien gilėja.
Širdis sustingo ir pritilo,
Jos ritmas kas minutę tobulėja.

Tad sveikas vėl sugrįžęs po kelionių,
Ilsėkis, jauskis kaip namuose.
Nebus čia lūkesčių, anei vilionių,
Tiktai tyla, kaip visuomet kapuose...