Lopšinė

Jau miega žuvys ežere,
Rugpjūčio naktį paskutinę.
Prigulsiu prie Tave šalia,
Ir padainuosiu tau lopšinę.

Miegok brangusis ir sapnuok,
Sapnus tylius kaip iš vaikystės.
Tu mėnesiena užsiklok,
Lai šildo sielą mūs draugystės.

Sapne Tu bėgsi per laukus,
Sutiksi mamą, tėtį.
Ir bus tas sapnas toks jaukus,
Net negalėsi patikėti.

Akutės laimės žiburiai,
Švies taką Tau per Tavo miegą.
Čiulbės Tau giesmę vyturiai,
Ir sups pagalvę baltą tartum sniegą.

Miegok aš būsiu prie Tavęs,
Niūniuosiu Tau šią švelnią gaidą.
Naktis ilgai juk nesitęs,
Aš atsargiai paglostysiu mažutį tavo veidą

Į kaktą tyliai pabučiuosiu,
Paduosiu antklodę, mažyli užsiklok.
Lopšinę Tau ilgai dainuosiu,
O Tu skaniai, skaniai miegok...

2006/09/07

Tostas

Pakelkim tostą už draugus,
Už moteris už vyrus ir vaikus.
.
Už laimę, kuri niekad nesibaigia,
Už poilsį, kam niekad neužtenka laiko.

Juk gersime šampaną ne arbatą,
Todėl pakelkime už mūs sveikatą.

Lai šaudo kamščiai liejas vynas,
Te džiaugias namuose kaimynas.

Nereik šiandieną mums degtinės,
Ir nelinkėkit meilės begalinės.
Kas tostuose gerai išmano,
Supras bloga meilė be galo.

Paskui visi apsikabinsime,
Viena šeima save vadinsime.
Merginom gėlę dovanosim,
Ir naują tostą sugalvosim!!!



2006/09/08

Idomu...Skamba kaip praejusio amziaus vidurio iesvijos poetu eiles. Ypac idomu rasti eilerasti "Afganistanieciams", kur Afganistano motinos azuolus augina...Tikrai idomu, kad sunai azuolai ir pakeles akmenai visoki dar vis randa savo vieta iseivijos eilese. ..

Nu palazdavojo čia mane gražiai, va tik gaila kad dėl afganistaniečių nieko nesuprato, O juk taip vadino mūsų brolius kurie kažkada padėjo galvas ten. Ačių už kritiką!

Užgimimas

Pakelt rankas į saulę,
Iš begalybių, nuo vaikystės.
Tik su teisybe be apgaulių,
Koks šiltas jausmas motinystės.

Dar vienas kūnas, dar viena dvasia,
Ir naujas nesutryptas sąžinės takelis.
Laimingos ašaros ir virpulys balse,
Kai žemėj atsiranda dar vienas vaikelis.

Jo klyksmas skrodžia, degina krūtinę,
O ji šalia alsuoja, užsimerkia.
Ranka paliečia sieną cementinę
Ir verkia, laimės ašaromis verkia.

Tos ašaros išduoda ilgą kančią
Ir palengvėjimą, tarytum nieko ir nebūta.
Kaip išvadavimą iš laiko pančių,
Kaip derlių iš pasėto žemėn grūdo.

Ir, rodos, viskas baigta, reik ramybės,
Bet ko širdis vis nerimauja, daužos.
Tarsi per pusę perplyšo gyvybės,
Ir kiekviena po gabalėlį laimės laužias.

Vėl naujas siekis, vėl nauja gyvybė,
Į nūdieną įeiti, įsitraukti.
Planų, svajonių ir minčių dar bus galybė,
Visi jie svarbūs nieko negali išbraukti.

2006/09/11

Žibuoklė

Vos tik sniegas pratirpo,
Žibuoklė pražydo.
Išsigando, pravirko,
Manė, kad pasiklydo.

Juk aplinkui vien miškas,
Ji tokia vieniša.
Mato prastriksi kiškis,
Ten šaknyse niša.

Medžiai dar neatsigavę,
Ir aplink taip tylu.
O varvekliai nukarę,
Duria aštriu galu.

Kam žibuoklei reikėjo,
Gimt vienai tarp miškų.
Kas ją šičia pasėjo,
Pasakyti sunku.
Štai dangus apsiniaukia,
Lis lietum lediniu.
Ji visa susitraukia,
Slepias po krūmeliu.

Baltas sniegas ją saugo,
Nuo audros nuo griūties.
Ji per naktį užaugo
Ir dabar čia žydės.

Prisilietus ją glostau,
Ji tokia kaip ir aš.
Lapą švelniai pašluostau,
Juk audra ją nuneš.

Bet nuskint negalvoju,
Tegu žydi žaliuoja.
Sniegeliu ją užkloju,
Jai lopšinę niūniuoju.

2006/09/8

Senelis

Už seno beržo svyruonėlio,
Kur driekias tėviškės laukai,
Senelis dirvą ramiai sėjo,
Dainelę tyliai sau niurnėjo,
Kaip driekias tėviškės laukai...

Aš jam ąsotį šalto vyno,
Nešiau, kad karštyje atsigaivintų.
Ir kad ant šito lauko plyno,
Sėtuvę valandai pasikabintų.

Jo nuo darbų suskilę rankos,
Plaukai šerkšnu pasidabinę.
Pavargo jis, širdelė trankos,
Matau prasisega vatinę.

Jis žvelgia tiesiai link bityno,
Ten mūsų sodas nuostabus.
O čia už naujo avietyno,
Pernai pasėjome javus.

Ir liejas vynas pro jo lūpas,
Aplaisto marškinius, papuola ant krūtinės.
Myliu senelį jis toks drūtas,
O rankos stiprios kaip švininės.

Ąsotį man senelis sugražina,
Sėtuvę paima pasisuka nuo vėjo.
Galvelę savo seną panarina
Ir vėl į darbą: sėja, sėja, sėja....

2006/09/12