Dar tokia istorija
Važiavęs iš turgaus ir pakliuvęs netyčia į partizanų ir stribų susišaudymą, valstietis N.K. iš lauksargių kaimo, netoli Šilalės, buvo nušautas paklydėlės kulkos. Arklys pats parvežė į namus vežime negyvo šeimininko kūną.
Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažįstamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopėčių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant. Labai keistai tokiais momentais elgėsi šuo. Pririštas prie tvarto, nei iš šio, nei iš to imdavo inkšti, šokinėti vizgindamas uodegą – tarsi meilindamasis kažkam nematomam... „ Gaspadorius atėjo – pašnibždomis sakė motina nemiegantiems, šių garsų besiklausantiems vaikams. Ūkį apžiūri...“ Nepadėjo nei maldos, nei pakartotinai užpirktos gedulingos mišios. „ Be išpažinties, be nuodėmių atleidimo mirė...“ – dūsavo motina. Galų gale vieną vakarą mirusiojo sūnus Jurgis, jau subrendęs, bet ne-labai rimtas bernas – mėgdavo ir alučio, ir naminukės patraukti, ir patriukšmauti – neiškentė: „ Ko tau čia reikia, tėvai ? Ko čia vaikštai, ko ieškai, ko ramybės neduodi visiems ?! – šūktelėjo garsiai. Mat buvo tik ką grįžęs iš vakarėlio, kiek įkaušęs. Atsakymas buvo staiga oru prašvilpęs ir į siena ties Jurgio galva atsitrenkęs plaktukas, iki tol gulėjęs priemenėje esančioje dėžėje. Staiga prablaivėjęs ir gerokai išbalęs Jurgis į tą plaktuką ir dvi išsigandusias seseris, irgi jau subrendusias mergas, sėdėjusias prie stalo ir vakarieniavusias. Čia pat sėdėjo ir jo motina. Tad niekas iš jų negalėjo to plaktuko pro uždaras duris iš priemenės sviesti į kambarį...
Gal supykęs ant nerimto sūnaus, gal dėl kitų priežasčių tėvas (tiksliau, jo vėlė) po to jau daugiau nebesilankė, durų ir kopėčių nebegirgždino...
. Kitavertus žmogus bijo beveik visko ko nesupranta arba nėra pažinęs.
