Na, dar šiurpuliukų...iš paieškų..nete..
Tokių pasakojimų apie mirusiųjų neramias „dūšeles“, apie jų naktinius vizitus galima buvo prieš kelis dešimtmečius išgirsti kiekviename Lietuvos kaime. Nors tie vėlių ar vaiduoklių apsilankymai apčiuopiamos žalos ir nepadarydavo, vis dėlto ir artimiausi mirusiems žmonės nelabai laukdavo tokių lankytojų. Svečiai iš ano pasaulio nebūdavo laukiami ir geidžiami net ir tų žmonių, kurie juos gyvus labai mylėjo, kasdien su jais bendravo ir galvojo, kad be jų gyventi negalėsią. Nors, aišku, pasitaikydavo ir išimčių. Tik žinoma, kad pasimatymas su mylėto žmogaus vėle ar, kaip dabar sakoma, fantomu, neatnešdavo gyvajam didelio džiaugsmo ar laimės.
Mirusieji, kaip tvirtina daugelis pasakotojų, apie savo apsilankymą dažniausiai pranešdavo garsais: žingsniais, bildesiais, durų girgždėjimu ir trankymu. Bet pasitaikydavo ir kitokių dalykų, nuo miegančiųjų nutraukiama antklodė, papurtoma lova, ištraukiama pagalvė. O štai M.Petrauskienė (pavardė pakeista) iš Jonavos, anksti tapusi našle, ir dabar, po kelių dešimtmečių negali užmiršti vyro laidotuvių. Užkasusi velionį, mirusį staigia mirtimi, pačią pirmąją naktį ją, matyt, aplankė svečias iš kito pasaulio.
...Kad ir labai išvargusi per laidotuves, M.Petrauskienė pabudo tuoj po vidurnakčio, tarsi kieno pažadinta. Kambaryje, šiek tiek apšviestame blyškios, pro debesis prasiskverbusios mėnulio šviesos, tiksėjo sieninis laikrodis, ramiai kvėpavo savo lovytėje devynerių metų sūnelis Mindaugėlis ir penkiametė Astutė. Iš lauko nesigirdėjo jokių garsų. Ir vis dėlto M.Petrauskienė kiek pakėlė galvą nuo pagalvės ir sukluso. Nors ji iš pradžių nieko nematė ir negirdėjo, bet jos neapleido keistas jausmas, kad kambaryje dar kažko esama. Šis jausmas nebuvo malonus, greičiau atvirkščiai – kėlė keistą baimę, vertė tankiau plakti širdį. „ Ar čia tu, Antanai ?“ – tyliai sušnibždėjo moteris vyro vardą. Atsakymo ji neišgirdo jokio, tik kambario tamsoje prie jos lovos kojūgalio tarsi sujudėjo balzganas, neryškus siluetas. Išplėtusi akis moteris žiūrėjo, kaip šis neryškimų kontūrų pavidalas lėtai prisiartino prie lovos ir tarsi atsisėdo ant jos kojų. Keistas sunkumas užgulė ją, sukaustė kūną. Taip kartais atsitinka sapne – nori bėgti, šokti iš vietos ir negali nė žingsnio žengti. Moteris pabandė persižegnoti, bet ranka, lyg gipse sukaustyta, nepakilo. Tada M.Petrauskienė pradėjo kalbėti maldą. Tik iš staiga perdžiūvusios burnos negirdėjo jokio garso, ir net lūpos, atrodo, nekrutėjo. Taip tęsėsi gal kelias minutes, gal ilgiau. Po to balzganas siluetas pakilo nuo lovos galo ir tarsi pasilenkė prie moters – pašiurpusia oda ji pajuto šalčio dvelktelėjimą ir išgirdo lyg tai atodūsį, lyg tai prislopintą aimaną. Ir vaiduoklis, pasukęs link vaikų lovų, lėtais sutirpo.
Tą naktį moteris, kad ir labai išvargusi, daugiau nebeužmigo. Dieną niekam nepasakojo apie neįprastą svečią, tik su baime laukė kitos nakties. Tačiau nei kitą naktį, nei vėliau jau niekas netrukdė miegoti. Matyt, tai būta atsisveikinimo su šeima, bet tik žmonai buvo lemta jį pamatyti ir pajusti. O gal vis dėlto tai buvo tik sapnas ? Moteris įsitikinusi, kad ne.
Šiaipjau svečiai iš anapus kasdienybėje retai pasireiškia vizualiai. Dažniau apie save jie praneša garsais. O štai mirštančiojo žmogaus vaizdas, paveikslas ar vizija jo mirties akimirką gyviesiems pasirodo dažnokai. Ir tie pasirodymai visiškai nepriklauso nuo atstumo tarp mirštančiojo ir to žmogaus, kuriam pasirodo mirštančiojo paveikslas.
|