Norėjau parašyt, bet netyčia mano išmintis išsitrynė
Žodžiu perpasakoju
. Kažkas tokio kaip siela gali būti, stebuklų ne. Tik jau ten ne kaip koks vaiduoklis Kasperas stebuklų šalyje. "Siela" tai kaip kitoks kūnas kitokiam matavimui (paraleliniam pasauliui 
). Netikit kitais pasauliais? Aš asmeniškai nei tikiu nei ne, bet iš to ką esu matęs daug kuo galima bandyt netikėt, ale aiškint sunku 
. Paprasčiausias "kitas pasaulis" yra sapnas, ten irgi įdomi aplinka ir reikalingas kitoks "kūnas"-"siela" ją suvokti ir joje būti. Gal esat bandę samoningai sapnuot (turėtų visi bent kartą būt save sugavę sapne sapnuojant 
), va aplinka tada ir galima labiau patyrinėt. Dar būna tokių sapnų profam, "sapnuoti" tikrą aplinką . Keista būsena kai nei sapnuoji, nei miegi (pats esu kažkada tik smalsumo tikslais kažkada pabandęs, nieko perdaug nemačiau, bet kažkas įdomaus buvo ). Kaip ir kokia tarpinė būsena tarp sapno ir tikrovės (?) Gal ir vaiduoklių fenomenas atsiranda iš tos tarpinės erdvės, kai žmogus sapnuoja sapną jau ne savo galvoje, bet už jos ribų ir jo kūnu tampa visa aplinka, o tu kaip mintis galvoje po jį lakstai 
Manau parašysiu trumpai bet ech įdomi tema, dar prisiminiau tokį filmą "Mažasis Buda", kur buvo kalbama apie žmogaus reinkarnaciją, na esybę sulygino su arbata, kuri įpilta į puodelį, po to paėmė ir sudaužė puodelį, arbata išsiliejo į aplinką, bet niekur juk nedingo ir puodelyje ir ant žemės liko ta pati arbata tada tas žmogus paėmė kempinę, "sugėrė" arbatą ir perpylė ją į kitą puodelį Vėlgi tai tik filosofiniai gal net fantastiniai pamąstymai ir tiek, nereik visko labai sureikšminti
. Tik kalbama kiek kitaip, pavyzdžiui apie kažkokius tai specialus "kūnus" kuriuos neva turi susikurti jei nori toliau "gyventi".