na orientuokites dabar patys stai trumpa instrukcija
Avinas
Tai pirmasis iš 12 Zodiako žvaigždynų, kuriais metų metais keliauja Saulė, Mėnulis ir planetos. Pirmasis, aišku, ne todėl, kad prasideda raide "A". Prieš 8000 metų trumpiausiomis žiemos dienomis Saulė būdavo Avino žvaigždyne: daugelyje tautų žmonės meldėsi ir aukojo avinui, prašydami paleisti Saulę. Avino žvaigždyne buvo pavasario lygiadienio taškas. Žyniams paskelbus, kad Saulė jau įžengė į Avino žvaigždyną, žmonės švęsdavo pavasario, o daugelyje kraštų ir naujųjų metų pradžią. Galbūt todėl kai kurie senovės dievai, sfinksai vaizduojami su avinų galvomis. Kadangi, kaip minėjome, Žemės sukimosi ašis svyruoja, dangaus ašigaliai, pusiaujas ir pastarojo susikirtimo su ekliptika taškai pamažu slenka žvaigždžių atžvilgiu. Per 2000 metų pavasario lygiadienio taškas persikėlė į kaimyninį Žuvų žvaigždyną, tačiau pagal įsisenėjusią tradiciją Avinas pasiliko pirmuoju Zodiako ženklu. Dabar Saulė jame būna nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio.
Avinas - 39-as pagal dydį žvaigždynas. Šviesiausia jame yra antrojo ryškio oranžinė K2 spektrinės klasės žvaigždė Hamalis, skriejantis maždaug 78 šviesmečių nuo Saulės. Pavadinimus dar turi ir trys Avino žvaigždės: Šeratanas, Mezartimas ir Boteinas.
Avino gama - Mezartimas, yra graži fizinė dvinarė, gerai matoma pro mokyklinius teleskopus. Tai buvo pati pirmoji dvinarė žvaigždė, kurios komponentes pirmąkart pavyko įžiūrėti pro teleskopą: 1664 m. jį aptiko anglų fizikas R. Hukas, beieškodamas kometų. Abi žvaigždės - baltos, vienodos temperatūros, ir vienodo ryškio. Nuotolis iki jų - 160 šviesmečių.
Tauras
Į rytus nuo Avino, tiesiai po Vežėjo ir Persėjo žvaigždynais, spindi rausva šviesi žvaigždė Aldebaranas - Tauro žvaigždyno alfa. Spindesiu dangaus skliaute šiai žvaigždei gali prilygti nebent Skorpiono Antaris, Oriono Betelgeizė ar Jaučiaganio Arktūras. Aldebaranas spinduliuoja kaip 155 Saulės iš karto. Oranžinė K5 spektro milžinė, kurios fotosfera įkaitusi iki 3700 laipsnių, skersmuo siekia net 51000000 km, o masė beveik du kart didesnė už Saulės masę, siunčia savo spindulius iš 68 šviesmečių atstumo. Skriedamas erdvėje, Aldebaranas kiekvieną sekundę nutolsta nuo Saulės sistemos per 30 km. Charakteringa figūra, padedanti įsiminti Tauro žvaigždyną, - „V“ raidės pavidalo žvaigždžių išsidėstymas: v smaigalyje kaip tik ir spindi Aldebaranas. Plika akimi šiame žvaigždyne įmanoma įžiūrėti 125 žvaigždes.
Tauras - viena iš 12 Zodiako žvaigždynų, minimas seniausiuose rankraščiuose. Štai ką apie Taurą sako graikų legenda. Gražuolė Finikijos karaliaus Agenoro dukra Europa skynė gėles ant jūros kranto. Staiga prie jos atsirado prijaukintas jautis. Gražuolė sėdo ant jos nugaros, o jis šoko jūron ir nusinešė į Kretos salą. Jaučiu buvo pasivertęs pats Dzeusas...
Tarp Avino ir Tauro figūrų, tiesiai po Persėjo koja, spindi graži žvaigždžių grupelė. Tai Sietynas. Senovės Egipto laikais Tauro žvaigždyne buvo pavasario lygiadienio taškas, todėl Sietyno pasirodymas prieš pat saulėtekį egiptiečiams reikšdavo pavasario ir kartu metų pradžią.
Plika akimi šiame pulkelyje galima įžiūrėti šešias septynias žvaigždes. Tačiau pakanka pažiūrėti pro žiūronus, ir Sietyno žvaigždžių dešimteriopai pagausėja. Galilėjus pro pirmąjį 4 kartus didinantį teleskopą čia įžiūrėjo 36 žvaigždes.
Senovės indų legendose ši žvaigždžių grupė laikoma 7 šokančiais broliais. Stebuklinga melodija prikėlė brolius iš miego ir šokdami jie ėmė kilti į dangų. Tik vienas brolis neatlaikęs žvilgtelėjo atgal į Žemę ir nukrito. Todėl dauguma žmonių čia ir mato tik 6 žvaigždes.
Itin gero regėjimo žmonės Sietyno būrelyje čia suskaičioja 8 - 9 žvaigždes. Be septynių seserų, jie gali pamatyti ir jų tėvą Atlantą bei motiną Plejonę.
Sietynas (Plejados) - tai padrikasis maždaug 250 žvaigždžių spiečius. Dauguma jų yra karštos žydrai baltos žvaigždės, kurių fotosferose tvyro 15000 laipsnių karštis. Alcionė - šviesiausia iš 7 seserų, šviesesnė už Saulę apie 1000 kartų. Iki Sietyno - maždaug 420 šviesmečių. Erdvėje jis užima bemaž 20 šviesmečių skersmens sferą, danguje - du laipsnius. Retkarčiais dalį Plejadų užgožia Mėnulis.
Plejados - jaunos, dar nespėjęs išsisklaidyti žvaigždžių spiečius. Paprastas lauko akmuo yra senesnis už Sietyne susibūrusias žvaigždes: akmeniui keli milijardai, o Plejadoms vos šimtas milijonų metų.
Hiados - artimiausias padrikasis žvaigždžių spiečius. Spiečiaus žvaigždės pasklidusios maždaug 13 šviesmečių sferoje. Jos tolsta nuo Saulės. Apskaičiuota , kad prieš 80000 metų atstumas tarp Hiadų ir Saulės buvo perpus mažesnis. Taigi po kelių milijonų metų abu Tauro žvaigždyno spiečiai gerokai nutols ir išsisklaidys. Tačiau ar neišnirs čia kitas spiečius...
Vilniaus astronomai, atlikę beveik 100 žvaigždžių stebėjimus, nustatė, kad tamsieji Tauro ūkai prasideda vos už 450 šviesmečių. Vienas iš tokių ūkų - Krabo ūkas. Krabo ūkas - stiprus radijo bangų šaltinis, trečiasis mūsų danguje.
Be Plejadų, Hiadų ir Krabo ūko, Tauro žvaigždyne įdomu susirasti optines dvinares žvaigždes bei užtemdamąją kintamąją žvaigždę, kurios spindesys kas 3,95 dienos kinta nuo 3,5 iki 4,0 ryškio.
Dvyniai
Šis 3 - iasis Zodiako žvaigždynas taip pat gausiai apipintas legendomis. Jau senovės persai čia įžiūrėjo dvi figūras. Arabai teigė čia esant du povus, o egiptiečiai - du savo dievus: Horą vyresnįjį ir Horą jaunesnįjį. Eskimams dvi šviesiausios šio žvaigždyno žvaigždės simbolizavo du akmenis, paprastai dedamus prie įėjimo į būstą.
Dvynių pavadinimas kilęs iš graikų mito apie Dzeuso ir Ledos vaikus - du brolius - Kastorą ir Poluksą, atlikusių žemėje daug naujų žygdarbių ir už tai paimtus į dangų.
1781 m. kovo 13 d. V. Heršelis Dvynių žvaigždyne aptiko Urano planetą. Kaip ir paaiškėjo vėliau, šią planetą iki Heršelio jau buvo matę apie 20 stebėtojų, tačiau visi ją palaikydavo fono žvaigžde. Heršelis atrado naują planetą. Jis norėjo ją pavadinti Jurgio planeta tuometinio Anglijos karaliaus garbei. Galop visų žvilgsniai vėl nukrypo į mitologiją, ir naujai planetai atiteko Urano - seniausiojo graikų dievo vardas. Juk astronomai tada manė, jog ji tolimiausia Saulės sistemos planeta.
Dvyniai - žiemos žvaigždynas. Jie stovi kojomis įsirėmę į Paukščių Taką. Saulė Dvynių žvaigždyne būna birželio mėnesį. Čia kaip tik yra ekliptikos vasaros taškas, kurį Saulei pasiekus, būna pati ilgiausia diena, prasideda astronominė vasara.
Regimasis nuotolis tarp Kastoro ir Polukso maždaug 4,5 laipsnio. Poluksas 1,5 ryškio šviesesnis už Kastorą, o Kastoras laikomas Dvynių alfa. Ši žvaigždė unikali - jau pro mokyklinį teleskopą matyti, kad Kastoras yra žvaigždžių pora. Netoli šių žvaigždžių poros spindi blyški devintojo ryškio žvaigždutė - trečioji Kastoro komponentė. Ši žvaigždutė kintamųjų žvaigždžių kataloge žymima YY Gem: jos spindesys kas 19,5 valandos kinta nuo 9,1 iki 9,6 ryškio.
Kastoro dvinariškumą pirmąkart pastebėjo anglų astronomai Dž. Bradlis ir Poundas 1718 m. Abiejų žvaigždžių orbitinį judėjimą išaiškino V. Heršelis 1804 m. Dvi baltos žvaigždės, skriejančios per 76 astronominius vienetus viena nuo kitos, bendrą masės centrą apskrieja per 420 metų. Trečioji žvaigždė - glaudi raudonų nykštukių pora.
Pvadinimus turi ir kai kurios kitos Dvynių žvaigždės: Alchena, Vasatas, Mekbuda ir Mebsuta. Vasatas - fizinė dvinarė žvaigždė, 3,5 ir 8,2 ryškio žvaigždučių, dangaus skliaute nutolusių per 7 lanko sekundes, pora. Šviesesnioji komponentė - gelsva F0 spektrinės klasės milžinė - dar turi visiškai nematomą palydovą. Galimas daiktas tai yra seniai mirusi jo draugė, virtusi juodąja skyle.
Vėžys
Manoma, kad žvaigždyną pirmieji pavadino senovės babiloniečiai, pastebėję, kad Saulė, pasiekusi aukščiausią tašką ekliptikoje, vėl ima leistis atbulomis tarsi vėžys. Pagal graikų legendą - tai Vėžys, įžnybęs koją Herakliui. Heraklis Vėžį sutraiškė, tačiau Dzeuso žmona Hera, nemėgusi Heraklio, pasiėmė Vėžį į dangų.
Šis neišvaizdus 4 - asis Zodiako žvaigždynas - 31 -as pagal dyį dangaus žvaigždynas. Čia nėra šviesių žvaigždžių, ir Vėžio figūrą įžiūrėti nelengva. Rėjaus žvaigždėlapyje - tai sukrypęs keturkampis su dviem atšakomis - Liūto pusėn atgręžtomis žnyplėmis. Kairiosios Vėžio žnyplės galą simbolozuoja 4 - ojo ryškio balta žvaigždė Akubena - Vėžio alfa.
Vėžio katoje, tarp delta ir gama žvaigždžių, esant giedram orui, plika akimi matyti miglota dėmė. Senovės astronomai ją vadino Ėdžiomis, iš kurių maitinosi dangiškieji asiliukai - Vėžio gama ir delta. Tai Prakartas - padrikasis žvaigždžių spiečius M 44. Danguje jis pabiręs plotu, kuriame drąsiai tilptų trys Mėnulio pilnatys. 1610 m. nukreipęs į Prakartą savo pirmąjį teleskopą, Galilėjus išvydo mirgant keliasdešimt žvaigždžių. Šį Galilėjaus atradimą gali pakartoti kiekvienas kas turi žiūronus arba dar geriau - nedidelį teleskopą.
Pro kairiąją Vėžio žnyple, per du laipsnius į vakarus nuo Akubenos, pro žiūronus matyti dar viena balzgana, gerokai mažesnė dėmelė. Tai padrikasis spiečius M 67, esantis 5 kartus toliau už Prakartą. V. Heršelis čia suskaičiavo 200 žvaigždžių, o stambiausiais šių dienų teleskopais darytose šio spiečio fotografijose matyti dar dvigubai daugiau narių. Nuo vieno spiečiaus iki kito šviesa keliauja 13 metų. Detaliais šio spiečiaus žvaigždžių tyrimais nustatyta, kad M 67 - vienas iš senesnių mūsų Galaktikos padrikųjų spiečių. Už jį senesnis tik Cefėjo NGC 188.
Sujungę Dvynių Kastorą ir Poluksą linija ir ją pratęsę dar dukart tiek, pataikysime į Vėžio Dzetą - įdomią daugianarę žvaigždę. Pro teleskopą čia matyti dvi arti viena kitos 5,6 ir 5,9 ryškio gelsvos žvaigždės. Pirmąkart šią žvaigždžių porą išskyrė T. Majeris 1656 m. 1781 m. V. Heršelis per 6 lanko sekundes nuo tos poros pastebėjo trečią 7 ryškio žvaigždutę.
Dvi šviesesnios F8 ir G0 spektrinės klasės Cnc komponentės viena kitą apskrieja per 60 metų. 1960 m. regimasis nuotolis tarp šios poros komponenčių buvo didžiausias. Dabar žvaigždės dangaus skliaute artėja viena prie kitos ir 1990 m. tarp jų buvo likę vos puse lanko sekundės.
Turintiems nedidelius teleskopus pravartu susirasti ir stebėti kintamąsias žvaigždes X ir RS Cnc, kurios pulsuoja 170 ir 120 dienų periodais. Pirmosios spindesys kinta nuo 5,9 iki 7,3, kitos - nuo 5,5 iki 7,0 ryškio.
Saulė į Vėžio žvaigždyną atkeliauja liepai baigiantis ir užtrunka jame maždaug iki rugpjūčio 10 d.
Liūtas ir Mažasis Liūtas
Ankstyvą pavasarį po zenite kybančiais Didžiaisiais Grįžulo Ratais dangumi išdidžiai žengia galingas Liūtas. Tas pats neįveikiamas žvėris, kuris, pagal graikų mitologiją, nukrito į Žemę iš Mėnulio ir sietėjo po visą šalį. Jokia strėlė nei tvirčiausia ietis negalėjo pramušti jam kailio. Tačiau atėjo diena, kai nuožmųjį Liūtą plikomis rankomis pasmaugė Elados stipruolis Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus Heraklis.
Šviesiausia Liūto žvaigždyno žvaigždė - žydrai baltas Regulas. Skriedamas 84 šviesmečių nuotoliu nuo Saulės, Regulas yra dvidešimtas iš šviesiausių dangaus žvaigždžių. Tai rodo įspūdingus šios žvaigždės matmenys bei spinduliavimo galia. Atsidūręs Saulės vietoje, Regulas atrodytų trigubai už ją didesnis. Tačiau mums nedaug džiaugsmo būtų. Regulas ne tik didesnis, bet ir daugiau nei dvigubai karštesnis už Saulę. Jis spinduliuoja kaip 150 saulių iš karto. Mūsų Saulės iš 84 šviesmečių atstumo plika akimi iš vis nebūtų matyti.
Liūtas - 5 - asis Zodiako žvaigždynas. Jame Saulė būna iki rugsėjo vidurio. Saulės kelias - ekliptika eina pro pat Regulą. Vadinasi, kartą per metus Saulė užstoja Regulą. Pasitaiko, kad Regulą, taip pat kitas aplink esančias Liūto žvaigždes užstoja ir planetos, o ką jau kalbėti apie Mėnulį. Tokios okultacijos yra puiki proga planetų skersmenims, jų atmosferų parametrams matuoti, Mėnulio bei planetų judėjimo skaičiavimams patikslinti.
Liūtas - 12 - as pagal dydį iš visų 88 žvaigždynų. Jis yra gana toli nuo Paukščių Tako, jame nematyti nei įspūdingų žvaigždžių spiečių, nei kosminių miglynų. Užtat čia atsiveria beribiai kosmoso toliai, išnyra gausybė galaktikų. Tačiau su savo darbo ar nedidukais mokykliniais teleskopais jų nepasieksi. Megėjiškomis priemonėmis Liūto žvaigždyne galima stebėti tik keletą įdomių žvaigždžių.
Žiūrint pro stiprius žiūronus, į šiaurės vakarus nuo regulo išnyra 8 ryškio gelsva žvaigždutė. Pro didesnį teleskopą čia galima pamatyti ir trečią - 13 ryškio baltą žvaigždutę. Visos trys žvaigždės drauge keliauja erdvėje, sudarydamos trinarę sistemą.
Antroji pagal šviesumą Liūto žvaigždyne yra Denebola, simbolizuojanti Liūto uodegą. Tai balta antro ryškio žvaigždė, esanti beveik dvigubai toliau už Regulą.
Trečioji Liūto žvaigždė - oranžinė Algeba yra graži fizinė dvinarė, išskiriama pro nedidelius teleskopus. Jos dvinariškumą 1782 m. išaiškino V. Heršelis. 2,6 ryškio oranžinė ir 3,8 ryškio geltona žvaigždės skrieja poroje, kurios apsisukimo periodas - 620 metų. Dangaus skliaute dabar jas skiria 4,3 lanko sekundės.
Turint didesnį teleskopą, Liūto žvaigždyne pravartu paieškoti bent jau šviesiausių galaktikų. Pirmiausia tai spiralinės žvaigždžių sistemos M 65 ir M 66, 9,3 ir 8,4 ryškio migloti objektai. Iki jų maždaug 9 - 10 milijonų šviesmečių. Aplink jas yra daug blyškesnių galaktikų. Galimas daiktas, M 65 ir M 66 yra šviesiausi galaktikų spiečiaus nariai.
Mažojo Liūto žvaigždyno pavadinimą 1691 m. sugalvojo J. Hevelijus, dangaus plotą aplink Didįjį Lokį ir Liūtą paskyręs plėšriems žvėrims. Mažasis Liūtas - 64 - tas pagal dydį žvaigždynas, kurio šviesiausios žvaigždės yra vos 4 - 5 ryškio. Šiame žvaigždyne, panašiai kaip Liūte, Berenikės Garbanose ar Skalikuose, pro didelius teleskopus matyti devynios galybės svetimų galaktikų.
Mergelė
Žvelgdami nuo Didžiųjų Grįžulo Ratų ienos Jaučiaganio Arktūro link, lanką tęskime dar antrą tiek. Pataikysime į žydrai baltą pirmojo ryškio žvaigždę Spiką - Mergelės žvaigždyno alfą. Iki jos ne mažiau kaip 150 šviesmečių. Spikos skersmenyje eilute tilptų 7 mūsų Saulės. Spika 15 kartų masyvesnė už Saulę. Jos fotosfera įkaitusi iki 23000 laipsnių. Ši žvaigždė spindulingesnė už Saulę net 750 kartų. Regimasis Spikos ryškis nėra pastovus. Jis kinta nuo 1,21 iki 1,31 ryškio. To kitimo kaltininkė yra Spikos palydovė, apskriejanti Spiką per 4 paras. Būdama labai arti, ji maudosi žydrosios Spikos spinduliuose, ir jos negalima išskirti net pro galingiausius telekopus.
Spika - lotyniškas žvaigždės pavadinimas, reiškiantis varpą. Mergelės žvaigždynas, į kurį Saulė ateina rugsėjo viduryje, visose tautose simbolizavo gausumą ir dosnumą. Juk rugsėjis - derliaus ėmimo metas. Senuose žvaigždėlapiuose Mergelė vaizduojama su javų pėdu rankose. Mergelės žvaigždyne dabar yra rudens lygiadienio taškas. Rugsėjo 23 - ioji diena, laikoma astronominio rudens pradžia.
Mergelė - antras pagal dydį žvaigždynas. Didesnį dangaus plotą užima tik ilgas Hidros žvaigždynas, vingiuojantis į pietus nuo Vėžio, Liūto ir Mergelės.
Įdomiausių Mergelės žvaigždyno objektų - galaktikų megėjiškomis priemonėmis stebėti neįmanoma. Gausybė svetimų galaktikų čia susibūrusios į didžiulį galaktikų spiečių, prasidedantį 15 milijonų šviesmečių nuo mūsų. Tai artimiausias galaktikų spiečius, kuris, kaip manoma, yra centras dar didesnės galaktikų sistemos - superspiečiaus, iš viso jungiančio 10000 galaktikų. Manoma, kad jos skersmuo yra apie 130 milijonų šviesmečių. Mūsų Paukščių Tako galaktika irgi priklauso šiai supersistemai ir skrieja aplink jos centrą 500 km/s greičiu.
Šviesiausi šio spiečiaus nariai yra 9 - 10 ryškio galaktikos M 49, M 61, M 104, M 84, M 58, M 60. M 104 yra nepaprastai įspūdingas 8,7 ryškio objektas - šonu į mus pasisukusi spiralinė galaktika, panaši į plačiabryles meksikiečių skrybėles, ir todėl visame pasaulyje vadinama Sombreru. Pro 20 - 25 cm skersmens teleskopą galima įžiūrėti tamsią tarpžvaigždinių ūkų juostą, nusidriekusią išilgai M 104 disko.
Galaktika M 87, kurią įgudęs stebėtojas gali įžiūrėti ir pro 10 didinančius žiūronus, yra viena iš didžiausių žinomų galaktikų. Ji daugiau kaip 100 kartų masyvesnė už mūsų Galaktiką. M 87 apsiautę 100 -ai kamuolinių spiečių. Jis yra stiprus radijo bangų ir rentgeno spindulių šaltinis. M 87 tolsta nuo mūsų beveik 1500 km/ s greičiu. Tačiau dižiausia M 87 keistenybė yra neįprasti švytinčios medžiagos pliūpsniai, tiksliau ištisa jų serija. 1978 m. JAV, Kanados ir Anglijos astronomai M 87 centre aptiko didžiulę madžiagos sankaupą: 300 šviesmečių skersmens tūryje telpa net 5 milijardai saulių. Kaip tik iš šio branduolio į visas puses vilnija galingi radijo bangų ir rentgeno spindulių srautai. Galimas daiktas, kad šios galaktikos branduolyje yra masyvi juodoji skylė.
Mergelės žvaigždyne slypi dar vienas unikalus objektas - artimiausias ir šviesiausias kvazaras. Kembridžo astronomų sudarytame taškinių radijo bangų šaltinių kataloge jis žymimas numeriu 3C 273. Kvazarai buvo atrasti prieš 20 metų. Dabar žinoma apie 1500 kvazarų. Tai tolimiausi ir greičiausi žinomi Visatos objektai. Visi blyškesni nei 23 ryškio objektai yra kvazarai. Žinomų kvazarų raudonieji poslinkiai siekia nuo 0,04 iki 3,78. Taigi patys tolimiausi aptiktieji kvazarai skrieja net 270000 km/s greičiu.
Svarstyklės
Iš 88 žvaigždynų 15 pavadinti žmonių - daugiausia graikų ir romėnų mitologinių herojų bei jų pagalbininkų vardais. 25 figūros danguje vadinamos įvairių sausumos, 8 - vandens gyvūnų bendriniais vardais, 9 - paukščių. Du žvaigždynai turi geografinius pavadinimus - Eridanas ir Stalkalnis. Kiti 29 žvaigždynai simbolizuoja negyvus daiktus.
Svarstyklės - vienintelis negyvo daikto pavadinimą turintis Zodiako žvaigždynas. Jis įsiterpęs tarp galaktikomis nusėto Mergelės žvaigždyno ir Skorpiono, kuris projektuojasi Paukščių Tako margumyne. Trys ryškiausios Svarstyklių žvaigždės sudaro trikampį, nuo kurių kampų nusvirusios lėkštutės. Svarstyklės balansuoja mūsų danguje birželio liepos vakarais. Pagal egiptiečių mitologiją, jomis dievai sverdavę mirusiųjų širdis ir pagal svorį nuspręsdavę, į kurią - šviesos ar tamsos - pomirtinę karalystę juos pasiųsti. Senovės graikai čia įžiūrėjo teisingumo deivės Astrėjos atributą. Senovėje Svarstyklių žvaigždyno žvaigždes alfa ir beta Lib arabai vadindavo Zubenelgenubu ir Zubeneschamaliu. Lietuviškai tai šiaurinė ir pietinė Skorpiono žnyplės. Kaip atskiras žvaigždynas Svarstyklės atsirado vėliau, matyt, norint įmantriau pažymėti vienodą dienos ir nakties trukmę: prieš 2 tūkstančius metų čia buvo rudens lygiadienio taškas. Dėl procesijos dabar jis persikėlė į kaimyninį Mergelės žvaigždyną, tačiau pagal seną nusistovėjusią trdiciją ir toliau tebežymimas Svarstyklės ženklu. Per Svarstyklių žvaigždyną Saulė keliauja lapkričio mėnesį.
Svarstyklių alfa, esanti prie pat ekliptikos, yra plati žvaigždžių pora. Ypač gražiai ši pora atrodo pro žiūronus. Iki šios žvaigždės apie 80 šviesmečių.
Skorpionas
Du Zodiako žvaigždynai - Skorpionas ir Šaulys yra labiausiai nutolę nuo dangaus šiaurės poliaus, ir mūsų padangėje pasirodo tik šiaurinės šių žvaigždynų dalys. Liepos vakarais virš pietų horizonto išnyra trikampė Skorpiono galva, tirštame atmosferos patale suvirpa Skorpiono širdis - Rausvas Antaris. Pietinė Skorpiono žvaigždyno dalis, kuri projektuojasi pačioje Paukščių Tako tirštumoje, matoma tik pietiniuose rajonuose. Skorpiono žvaigždyne daug šviesių žvaigždžių: be Antario, čia yra dar penkios antrojo ir aštuonios trečiojo ryškio žvaigždės. Žvaigždyne gausu įspūdingų kamuolinių ir padrikųjų spiečių.
Antaris - Arėjo, senovės graikų karo dievo priešininkas. Skorpiono alfa ir Marso planeta danguje iš tikrųjų labai panašios rausvu spindesiu; ši spalva senovėje simbolizavo karus ir kitokias nelaimes. Šviesiausių dangaus žvaigždžių sąraše Antaris - 16 - as. Tai raudona M1 spektrinės klasės supermilžinė, 15,5 karto masyvesnė už Saulę ir tokia didelė, kad, atsidūrusi Saulės vietoje, užimtą visą vietą iki Marso planetos orbitos. Tik 900 saulių galėtų sukurti tokį spindulių srautą, kokį iš 173 šviesmečio nuotolio mums siunčia Antaris. Kaip ir dauguma supermilžinių, Antaris pulsuoja ne visai taisyklingu kelerių metų periodu. Pulsuojant kinta šios supermilžinės žvaigždės tūris ir regimasis ryškis. Antaris erdvėje skrieja ne vienas: žiūrint pro teleskopą, matyti, kad per 3 lanko sekundes nuo Antario išnyra žydra jo palydovė, 6 ryškio B4 spektrinės klasės žvaigždė, taip pat keliolika kartų spindulingesnė už Saulę.
Pavadinimus turi dar kelios Skorpiono žvaigždės. Tai Šaula, Lesutas, Sargasas ir Girtabas, simbolizuojančios Skorpiono uodegą, bei Dskuba, esanti Skorpiono galvoje.
Jei Skorpionas pakiltų aukščiau virš horizonto, jo galvoje plika akimi būtų galima įžiūrėti patį artimiausią kamuolinį žvaigždžių spiečių. Tai 6 ryškio, 14 lanko minučių skersmens dėmelė per 1 laipsnį į vakarus nuo Antario, kataloguose žymima M 4 arba NGC 6121. Esant itin geram orui, mokykliniu 10 cm skersmens teleskopu galima pamatyti šio spiečiaus pakraščiuose išnyrant atskiras žvaigždes. Šiame spiečiuje susibūrusių žvaigždučių šviesa iki mūsų keliauja 5800 metų.
Virš užsirietusios Skorpiono uodegos yra du gražūs padrikieji spiečiai - M 6 ir M 7. Pirmasis, maždaug 80 žvaigždžių sambūris, pasklidęs 20 šviesmečių skersmens sferoje, yra per 1800 šviesmečių nuo mūsų. Antrasis, kiek mažesnis, yra trigubai arčiau negu M 6.
Keletą kartų Skorpiono žvaigždyne užregistruotos novos. Viena iš jų, sužibusi 134 m. pr. m. e., paskatino Hiparchą sudaryti pirmąjį Europoje žvaigždžių katalogą. Kita ryški dangaus viešnia 393 m. spindėjo ištisus 4 mėnesius.
Šaulys
Skorpionas - piktas, tačiau bailus padaras. Kerštingosios medžioklės deivės Dianos paliepimu jis mirtinai įkando Orionui, tačiau, už nuopelnus atsidūręs danguje, labiausiai bijo susitikti šaunųjį medžiotoją ir pasirodo tik vidurvasary, kai Oriono nematyti. Žvelgdamas atkeliaujančios Saulės link išilgai ekliptikos, Skorpionas nejaučia, kad priešas visai čia pat. Tai - Šaulys, nutaikęs į Skorpioną lanką su strėlėmis.
Dangaus vietoje, kur susieina Gyvatnešio, Skorpiono ir Šaulio žvaigždynai, Paukščių Takas yra plačiausias. Būtent čia, per 30000 šviesmečių nuo Saulės, turėtų būti mūsų Galaktikos branduolys - didžiulė milijardų žvaigždžių sankaupa, savo milžiniška trauka priverčianti skrieti aplinkui tolimesnes disko žvaigždes, kosminius debesis, gigantiškus kamuolinius spiečius. Jei ne tiršti kosminių dujų ir dulkių debesys, nepermatoma uždanga dengiantys Galaktikos branduolį, jis tviksėtų kaip visas tūkstantis Mėnulio pilnačių ir vasaros vidurnaktį ant Žemės kristų ryškūs šešėliai. Deja, mūsų žvilgsnis Galaktikos centro kryptimi tik kur ne kur, pro kosminių debesų properšas, prasiskverbia toliau kaip 10000 šviesmečių.
1948 m. Krymo oservatorijos astronomai gavo pirmąją mūsų Galktikos branduolio nuotrauką nematomais infraraudonaisiais spinduliais. Netrukus jo aplinka imta tirti radijo bangomis. Išaiškinta, kad Galaktikos branduolys tebėra aktyvus; iš jo kasmet išteka tiek dujų, kad iš jų susidarytų bent viena dvi saulės. Kadangi Galaktikos amžius ne trumpesnis kaip 15 milijardų metų, iš branduolio yra ištekėjusi ne mažesnė kaip aštuntoji dalis dabartinės jos masės.
Vakarinėje žvaigždyno dalyje, pačioje Paukščių Tako tirštumoje, yra keletas tikrai unikalių objektų - švytinčių difuzinių ūkų.
Stebint mokykliniais teleskopais, ties Šaulio, Skydo ir Gyvatės žvaigždynų riba galima susirasti ūką M 17, kitaip vadinamą Omega arba Pasaga. Milžinišką kosminį debesį sužadina ir švytėti priverčia netoliese esančios didelio, apie 30 žvaigždžių spiečiaus šviesa. Kiti du nepaprastai įspūdingi ūkai - M 20 ir M 8 - pasklidę abipus ekliptikos, kiek į vakarus. Mėnulio pilnaties dydžio M 20 tamsiais dulkių intarpais padalytas į tris šviesias dalis ir dėl to pramintas Trigubu. Spalvotuose, dideliais teleskopais fotografuotose nuotraukose šis ūkas atrodo rausvas. Tai vienas iš Galaktikos inkubatorių, kuriame mūsų akivaizdoje formuojasi naujos žvaigždės, o gal ir planetų šeimos. Šviesa nuo Trigubo ūko iki mūsų keliauja net 35 amžius.
Vos per du laipsnius į pietus nuo M 20 yra Lagūnos ūkas M 8. Didžiulis švytinčių dujų debesis matomas bet kokiu stebėjimo prietaisu. Panašios išvaizdos ūkų beveik nėra visame danguje, išskyrus nebent Orioną. Lagūna šviečia dėl čia pat esančio žvaigždžių spiečiaus NGC 6530. Pietų kraštuose, kur Šaulio žvaigždynas pakyla daug aukščiau virš horizonto, Lgūna ir NGC 6530 matyti plika akimi ir atrodo kaip vientisas objektas. Pro stambesnį teleskopą čia matomos ir ir tamsios aklavietės - kosminių dulkių sankaupos. M 8 nutolęs nuo Saulės per 4500 šviesmečių. M 21, M 23, M 24 ir M 25 - padrikieji žvaigždžių spiečiai. M 24, esantis esantis per du laipsnius į šiaurės rytus, yra nedidelis koncentruotas maždaug 50 žvaigždžių sambūris. Jis spindi kaip 4,6 ryškio žvaigždė. M 23 spiečiuje yra apie 120 žvaigždžių; jis užima dangaus skliaute 25 minučių skersmens plotą. Kadangi jis nutolęs per 2000 šviesmečių, atrodo gerokai blyškesnis už M 24. Geriausiai šie spiečiai matyti pro 15 - 20 cm teleskopą.
Saulė Šaulio žvaigždyne ateina gruodžiui baigiantis. Tada būna pati trumpiausia diena ir prasideda astronominė žiema.
Ožiaragis
Prieš 2000 metų Žiemos taškas buvo kaimyniniame Ožiaragio žvaigždyne. Užtat kiniečiai jį vadino Pietiniais Saulės Vartais. Graikai, manydami, kad pro tuos pačius vartus iškeliauja mirusiųjų sielos, Ožiaragio žvaigždes vadino Dievų Vartais. Pagal seną graikų legendą - tai miškų ir girių dievas Panas. Švelniai grodamas fleita, jis šoko ant jūros kranto, kai staiga jį užpuolė ugnimi alsuojantis siaubūnas. Gelbėdamasis nuo jo, Panas šoko į vandenį. Čia jo liemuo virto žuvies uodega, o priekinė kūno dalis - ožiu. Tokį jį Dzeusas ir paėmė į dangų.
Ožiaragis - 40 - as pagal dydį žvaigždynas, skurdžiausias iš 12 - os Zodiako žvaigždynų. Jame yra tik dvi šviesesnės negu ketvirtojo ryškio žvaigždės: belta ir delta. Žvaigždynas geriausiai matomas rugpjūčio - rugsėjo vakarais. Jį langviausia surasti, leidžiantis žemyn nuo Gulbės Denebo, paliekant vakaruose Erelio Altayrą. Šešių šviesiausių Ožiaragio žvaigždžių figūra primena išskleistą trikampę skarelę arba reaktyvinio lėktuvo sparnus.
Alfa Cap, kurią arabai vadino Al Giedi, plika akimi matoma žvaigždžių pora: 3,8 ir 4,5 ryškio geltonas G5 ir G8 spektrinės klasės žvaigždes čia skiria 6 lanko minučių tarpas. Abi žvaigždės erdvėje skrieja skirtingais keliais ir yra nevienodai nutolusios nuo Saulės.
Beta Cap, esanti per du laipsnius į pietus ir šiek tiek į rytus nuo alfa Cap, taip pat yra plati optinė pora. 2,5 ryškio geltona ir 6 ryškio žydra žvaigždės čia spindi per 3 lanko minutes viena nuo kitos. Pora gražiai atrodo pro žiūronus. Pagrindinės komponentės spektras rodo, kad ji turi net du labai arti jos skriejančius palydovus. Iki šio žvaigždžių trio - apie 130 šviesmečių.
Netoli Ožiaragio šnervių yra kamuolinis žvaigždžių spiečius M 30. Jis matomas pro nedidelį teleskopą. Dauguma jį sudarančių žvaigždžių yra vos 12 ryškio. Spiečius yra nuo mūsų per 40000 šviesmečių. Sprendžiant iš linijų poslinkio spiečiaus spektre, šis atsumas per sekundę sumažėja apie 100 km.
Vandenis
Į vienuoliktą Zodiako žvaigždyną - Vandenį Saulė ateina vasario antroje pusėje. Pas mus žvaigždynas geriausiai matomas spalio - lapkričio vakarais; tada jis būna aukščiausiai pietuose. Pagal plotą danguje jis dešimtas iš visų 88 žvaigždynų. Dauguma jo žvaigždžių vos penktojo ryškio. Senovės stebėtojai čia įsivaizdavo žmogų, pilantį iš ąsočio vandenį. Ir ne be pagrindo. Čia atėjus Saulei, senovės Babilone prasidėdavo tropinių liūčių sezonas. Graikų legenda pasakoja apie sumanų Deukalioną, kuris, laiku pasistatęs laivą, kartu su žmona išsigelbėjo nuo Dzeuso pasiųsto pasaulinio tvano ir vėl pratęsė žmonių giminę.
Šviesiausias Vandenio žvaigždes alfa ir beta Aqr senovės arabai pavadino Sadal melika ir Sadal suudu. Matyt, šios abi žvaigždės praeityje turėjo didelę astronominę reikšmę. Astronomus stebina kitas dalykas - nepaprastas žvaigždžių panašumas. Abi jos yra trečiojo ryškio geltonos supermilžinės, skriejančios erdvėje vienodais greičiais. Abi nutolusios nuo Saulės per 1000 šviesmečių. Galimas daiktas, tai yra kokio iširusio sambūrio narės.
Turint žiūronus ar nedidelį teleskopą, Vandenio žvaigždyne pravartu susirasti 107 Aqr, planetinį ūką NGC 7293 bei kamuolinį spiečių M2 (NGC 7089). Panaši yra į 107 Aqr ir 94 Aqr. Pro nedidelį teleskopą čia matyti dvi - 5,3 ir 7,5 ryškio - baltos žvaigždės. 107 Aqr sudaryta iš 5,8 ryškio A5 ir 7 ryškio F2 spektrinės klasės žvaigždžių, kurias dangaus skliaute skiria 6,5 lanko sekundės.
Ties Vandenio nugara pro 8 - 10 kartų didinančius žiūronus galima įžiūrėti miglotą šviesulį - kamuolinį spiečių M 2. Apskaičiuota, kad 150 šviesmečių sferoje čia susibūrę daugiau žvaigždžių negu Heraklio spiečiuje M 13. Tiktai dėl didžiulio nuotolio (50000 šviesmečių) M 2 atrodo blyškesnis.
Įdomiausias Vandenio žvaigždyno objektas yra planetinis ūkas NGC 7293. Tai didžiausias, šviesiausias ir artimiausias iš visų žinomų planetinių ūkų, pramintas Sraigės ūku. Jis užima dangaus skliaute plotą, lygų pusei Mėnulio pilnaties, ir, esant geram orui, puikiai matomas pro mokyklinį telekopą. Tai milžiniškas 300000 astrnominių vienetų skersmens dujų burbulas, kurio centre spindi nepaprastai karšta, net 130 laipsnių temperatūros žvaigždė. Iki Sraigės ūko maždaug 500 šviesmečių.
Kitais teleskopais prieinamas planetinis ūkas Vandenio žvaigždyne yra NGC 7009, dar vadinamas Saturno ūku. 12 ryškio centrinę žvaigždę čia supa maždaug pusės šviesmečio skersmens dujų burbulas, turintis du simetriškus kyšulius, primenančius Saturno žiedą.
Žuvys
Žuvys - 12 -as, paskutinis Zodiako žvaigždynas, toks pat neišvaizdus kaip ir Ožiaragis. Kartu su Ožiaragiu ir Vandeniu Žuvys simbolizuoja dangaus jūrą, per kurią plaukdama Saulė atsiunčia gausias liūtis. Vienintelis žvaigždyno pranašumas - pavasario lygiadienio taškas, kuriame Saulė būna Apie kovo 21 dieną. Tada visoje Žemėje, išskyrus poliarines sritis, dienos ir nakties trukmė būna vienoda. Šiaurės pusrutulyje prasideda astronominis pavasaris, o pietų - ruduo. Šis taškas danguje nepažymėtas jokia ryškesne žvaigžde. Jo apytikrę vietą galima susirasti pagal žvaigždėlapį.
Žuvų žvaigždyne nėra žvaigždžių, šviesenių kaip trečiojo ryškio. Vienintelė įsimenantį figūra - neryškus penkiakampis tiesiai po Pegaso kvadratu. V pavidalo Žuvų uodega nutįsusi tarp Andromedos, Avino ir Banginio žvaigždynų. Pavadinimą turi tik viena žvaigždė Alriša. Alriša arabų kalba reiškia virvutė, dirželį. Pagal graikų legendą ji jungia grožio deivę Afroditę ir jos mylimąjį Adonį, pasivertusius žuvimi.
Alriša - įdomi daugianarė žvaigždė. Pro didesnį teleskopą čia matyti glaudi A2 spektrinės klasės baltų žvaigždžių pora. Šios žvaigždės, nutolusios nuo Saulės maždaug 130 šviesmečių, bendrą masės centrą apskrieja per 720 metų. Detalūs spektriniai tyrimai parodė, kad abi alfa Psc komponentės yra spektroskopinės dvinarės.
Pro didesnius telekopus Žuvų žvaigždyne matyti spiralinė žvaigždžių sistema M 74 (NGC 628).
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
..
