Na, dėl kruvinumo - sunku ginčytis, bet nebūčiau linkęs pilnai pritarti: gan menkai žinomi majai ir actekai buvo, sprendžiant iš visko, daug kruvinesni. Bent jau apie majų civilizacijos skerdynes teko skaityti, kad jie kruvinomis aukomis reguliavo gyventojų skaičių - artėjant badui (blogam derliui), padidindavo aukų skaičių tiek, kad likę išgyventų be didesnių sunkumų, kol tokiais reguliavimais savo civilizaciją galutinai ir sunaikino. Dabar mokslininkai teaptinka masines tokių aukų kapavietes, dešimtis tūkstančių skeletų :-/
Aišku, krikščionybės irgi nepavadintum taikia - daugelis tyrėjų mano, kad būtent viduramžiais krikščionių rengtos skerdynės Jeruzalėje pasuko islamą link teroro, t.y., tuos fanatiškus savižudžius ilgainiui patys (Vakarų civilizacija, kurios atstovais vėliau tapome) ir užsiauginome :-/
Kita vertus, reikia pripažinti, kad tur būt nėra nei vienos religijos, kuri nesakytų, kad gyvenimas - tai nėra kančia. Visos religijos (ir krikščionybė, ir islamas, ir budizmas, ir kitos) vienaip ar kitaip taria, kad mūsų gyvenimas - tai sunkus išbandymas, tobulėjimo kelias, etc., ir tikėjimas bei religinių metodikų išpažinimas atveria vartus į rojų.
Kas mane imponuoja krikščionybėje - tai Evangelija, kuri yra labai daugialypė save atspindinti knyga, nešanti mums esminį pranešimą apie tai, kad mes bendraujame
Kažkur kitoje temoje tai jau pasakojau