Vikingai, aš ir galvojau apie katalikų stabmeldystę, bet geriau pacituosiu K. Jungą ("Žvelgiant į pasąmonę"), manau jis geriau taiko:

Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį "nesąmoningą" aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo išaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link "dieviškos" saulės sąvokos, bet šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus negali apibrėžti "dieviškos" esybės. Kai, nepaisant visų savo intelekto ribotumų, kažką pavadiname "dievišku", mes tesuteikiame jam vardą, kuris gali būti pagrįstas tikėjimu, bet niekad - faktiniais įrodymais. Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes negalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius.

Kaip aš suprantu ne tik alegorinė kalba, bet ir tie stabai skirias nuo stabmeldžių stabų, jei stabmeldys meldžias medžiui tai jis jam ir meldžias, jei katalikas meldžias sukryžiuotam medžiui, remiantis Jungu, vyksta visai kitoks ir sudėtingesnis procesas, nes katalikas žiūrėdamas į tą medį kalbasi ne su juo . Kaip ir per simbolius kalbamasi su ta savastim, reiškiniu ar kaip čia pasakius, kurios nėra pajėgus apimti savo protu, bet nujaučia egzistuojant. Mes kiekvienas "kalbam" su savo pasąmone simbolių kalba (ypač sapnuodami), kurią sunkiai suprantam sąmoningai.

Aš sakau, tiki ir tie kurie mano, kad viskas paprasta kaip du kart du ir/ar kad viską galima paaiškint logika ir protu. O jei kalbėt apie tuos kurie tiki, kad viską valdo nuo mūsų atskiri būtybės/reiškiniai dievai ir demonai, na aš manau, kad jie mirties bijo net labiau, nes jei žmogus tiki pragaru, jis bijos galimybės patekt į jį net jei visą gyvenimą bandė dirbtinais (nenuoširdžiais) savo darbais nuo to bėgt, nes mano, kad ten patekt galimybė išlieka visada . Bet kaip žinom yra tikėjimų, kuriuose tokie kaip dievai neegzistuoja arba egzistuoja kaip mūsų pačių dalys esančios aukščiau mūsų proto (čia jau ir psichologija imas aiškint savo versiją) ir tokie tikėjimai orentuoti būtent į savęs pažinimą, o ne bėgimą nuo saves slapstantis už dirbtinumų, kad ir gerais darbais grįstų. Čia jau sutinku, kad tikėjimas gali gelbėt ir iš nevilties ir iš baimių (kurias sau patys susikuriam dėl savęs nepažinimo).



Visų pirma klausiu kada buvo tos mum žinomos (?) žmogiškumo pakilimo aukštybės, kad dabartinį laikotarpį vadintume devalvacija? Aš manau, atvirkščiai, mes dabar nuoširdžiai susimąstom apie tokius žmogiškuosius dalykus apie, kuriuos anksčiau nesusimąstydavom, nes už mus viską geriausiu atveju darydavo įdiegtos instrukcijos. Galbūt ir susimąstom būtent dėl to, kad materialinė padėtis palyginus visai padori (aš nekalbu vien apie turčius, kalbu apie visuomenę), o mes kažkodėl vistiek nesijaučiam galutinai laimingi, gal tai yra visai natūrali evoliucija, progresas? Na gerai mum nereikia galvot kaip pavalgyt, galim geriau ir nuoširdžiau pagalvot apie tokius dalykus apie kuriuos anksčiau neturėdami kada mąstyt tarėm, akd "žinom" ir pasirinkdavom paprasčiausią kelią?

Man atrodo keista kodėl į psichologiją siekiama integruot religiją ir kaip suprantu tam tikrą, nes jau sakiau, kad psichologai labai seniai kalba apie tas vadinamasias dvasines vertybes, bet ta kalba nėra susigalvojant, kad va dabar visi imsim ir tikėsim kažkuo, tiesiog šiaip sau, nes taip reikia. Jungas apie sielą (psyche) taip pat kalbėjo, trumpai cituoju tą pačią knygą ir pirmą į akis pakliuvusią ištrauką (jei tikrai įdomu siūlau perskaityt visą knygą, nes šiuo atveju aš tik noriu parodyt, kad psichologai jau seniai kalbėjo apie tai ką mes net gerai nesuvokdami kas tai per dalykas apskritai, vadinam dvasiniais dalykais. Tik turbūt pirmą kartą kalbama apie psichologijos išniekinimą paverčiant ją tikėjimu, neparemtu pažinimu ir apskritai tikėjimo tarnaite, regresą, kuris teigia, kad psichologija apskritai nebuvo reikalinga ir kad reikia ją ištrint apskritai iš tos mūsų atminties ):

[...] psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą (psyche), nors daugelis mokslininkų ir filosofų tai neigia. Jie naiviai ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du "subjektai", arba paprastai tariant, dvi asmenybės (Drs - aš kitais žodžiais, bet apie tai jau užsiminiau viename ankstesniame poste, visgi manau, kad net ir tai tik miško pradžia). Bet kaip tik ši prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Tai jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro kairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamai paveldėjo visa žmonija. Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo civilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.). Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys tebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (psyche), anaiptol nesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu. Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos. Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant), ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius teiginius kaip: "Nėra jokios pasąmonės". Tokius dalykus kalbantys išreiškia senatviška "mizoneizmą" - baimę to, kas nauja ir nežinoma.


P.S. Pabrėžiu, kad aš čia nieko nemokau ir "neapšviečiu" tamsuolių, pasakau tik savo nuomonę, susidarytą per savo prizmę ar perteikiu skaitytą mano nuomone svarbią ir įdomią informaciją ir tiek .