Laukine rašė:
O tai apie ka as kalbu?!Man atrodo,kad butent neviltis(netikejimas) ta materija ir sudvasino.Ir be jokios abejones kiekvienas suprantame,kad neisvengsime visiems mirtingiems skirto likimo.As tik sakau,kad tikinciam zmogui lengviau pavyksta iveikti nevilti,o iveikus nevilti,atsiranda supratimas,jog faktas,kad mirsi ne maziau svarbus nei faktas,kad dabar esi gyvas .
Aš sakau, tiki ir tie kurie mano, kad viskas paprasta kaip du kart du ir/ar kad viską galima paaiškint logika ir protu. O jei kalbėt apie tuos kurie tiki, kad viską valdo nuo mūsų atskiri būtybės/reiškiniai dievai ir demonai, na aš manau, kad jie mirties bijo net labiau, nes jei žmogus tiki pragaru, jis bijos galimybės patekt į jį net jei visą gyvenimą bandė dirbtinais (nenuoširdžiais) savo darbais nuo to bėgt, nes mano, kad ten patekt galimybė išlieka visada
. Bet kaip žinom yra tikėjimų, kuriuose tokie kaip dievai neegzistuoja arba egzistuoja kaip mūsų pačių dalys esančios aukščiau mūsų proto (čia jau ir psichologija imas aiškint savo versiją) ir tokie tikėjimai orentuoti būtent į savęs pažinimą, o ne bėgimą nuo saves slapstantis už dirbtinumų, kad ir gerais darbais grįstų. Čia jau sutinku, kad tikėjimas gali gelbėt ir iš nevilties ir iš baimių (kurias sau patys susikuriam dėl savęs nepažinimo).
Laukine rašė:
Ir dar man atrodo keista,kad tau,Drs,atrodo keista,kodel psichologai ragina zmones susimastyti apie dvasines vertybes.Ypac dabar,kai gyvename zmogiskumo devalvacijos eroje.Ir nesvarbu kokia religija tai butu,nes dauguma pasauleziuru-vienodai vertingos ir is esmes kalba apie ta pati
.Todel manau,kad tavo pajuokavimas apie medikamentu ismainyma i ''Sveika,Marija'',visai vykes
.Kuo daugiau bus tikinciuju,tuo maziau-''prozaka'' naudojanciu.
Visų pirma klausiu kada buvo tos mum žinomos (?) žmogiškumo pakilimo aukštybės, kad dabartinį laikotarpį vadintume devalvacija? Aš manau, atvirkščiai, mes dabar nuoširdžiai susimąstom apie tokius žmogiškuosius dalykus apie, kuriuos anksčiau nesusimąstydavom, nes už mus viską geriausiu atveju darydavo įdiegtos instrukcijos. Galbūt ir susimąstom būtent dėl to, kad materialinė padėtis palyginus visai padori (aš nekalbu vien apie turčius, kalbu apie visuomenę), o mes kažkodėl vistiek nesijaučiam galutinai laimingi, gal tai yra visai natūrali evoliucija, progresas? Na gerai mum nereikia galvot kaip pavalgyt, galim geriau ir nuoširdžiau pagalvot apie tokius dalykus apie kuriuos anksčiau neturėdami kada mąstyt tarėm, akd "žinom" ir pasirinkdavom paprasčiausią kelią?
Man atrodo keista kodėl į psichologiją siekiama integruot religiją ir kaip suprantu tam tikrą, nes jau sakiau, kad psichologai labai seniai kalba apie tas vadinamasias dvasines vertybes, bet ta kalba nėra susigalvojant, kad va dabar visi imsim ir tikėsim kažkuo, tiesiog šiaip sau, nes taip reikia. Jungas apie sielą (psyche) taip pat kalbėjo, trumpai cituoju tą pačią knygą ir pirmą į akis pakliuvusią ištrauką (jei tikrai įdomu siūlau perskaityt visą knygą, nes šiuo atveju aš tik noriu parodyt, kad psichologai jau seniai kalbėjo apie tai ką mes net gerai nesuvokdami kas tai per dalykas apskritai, vadinam dvasiniais dalykais. Tik turbūt pirmą kartą kalbama apie psichologijos išniekinimą paverčiant ją tikėjimu, neparemtu pažinimu ir apskritai tikėjimo tarnaite, regresą, kuris teigia, kad psichologija apskritai nebuvo reikalinga ir kad reikia ją ištrint apskritai iš tos mūsų atminties
):
[...]
psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą (psyche), nors daugelis mokslininkų ir filosofų tai neigia. Jie naiviai ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du "subjektai", arba paprastai tariant, dvi asmenybės (Drs - aš kitais žodžiais, bet apie tai jau užsiminiau viename ankstesniame poste, visgi manau, kad net ir tai tik miško pradžia).
Bet kaip tik ši prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Tai jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro kairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamai paveldėjo visa žmonija. Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo civilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.). Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys tebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (psyche), anaiptol nesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu. Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos. Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant), ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius teiginius kaip: "Nėra jokios pasąmonės". Tokius dalykus kalbantys išreiškia senatviška "mizoneizmą" - baimę to, kas nauja ir nežinoma.
P.S. Pabrėžiu, kad aš čia nieko nemokau ir "neapšviečiu" tamsuolių, pasakau tik savo nuomonę, susidarytą per savo prizmę ar perteikiu skaitytą mano nuomone svarbią ir įdomią informaciją ir tiek .