Nugi, oponuodamas blevyzgoms, norėčiau pasisakyti labai rimtai.
Pradėkime nuo to, kad Velnias arba Vėlinas - tai senovės lietuvių mirusiųjų dievas, kaulinis senis, požemių valdovas, tuo pačiu - ir kalvis, geležies šeimininkas bei karo dievas. Bene ypatingiausia ir daugiausiai rolių turinti lietuvių mitologijos figūra. Taigi, netapatinkime šio tamsaus, bet nuostabaus dievo su kažkokiom krikščioniškom šmėklom, kaip kad Šėtonu.
Vėlgi, grįžtant prie krikščionybės, o jei tiksliau - prie katalikybės: Šėtonas yra vienas iš tikėjimo dogmatų ir tamsta, Laikas.org, galite būti ekskomunikuotas jau už pačią abejonę Šėtono buvimu: abejoti tuo, kad jis yra - tokia pat milžiniška erezija, kaip abejoti Jėzaus dieviškumu.
Na ir galų gale, bendrąjame kontekste: žmogui būdingas mąstymo ir suvokimo dualizmas, kuris reiškiasi visose gyvenimo srityse: mes suvokiame šviesą, tik lygindami ją su tamsa, mes galime pasakyti, kad kažkas yra geras, tik palygindami su blogu, ir galime tarti, kad kažkas yra dieviškas, tik palygine su šėtonišku... Todėl Šėtono buvimas tampa tiek pat neabejotinu (o ir tiek pat paslaptingu ir neįtikėtinu), kaip ir Dievo buvimas.
|