Paseksiu jums paprasta pasaka......
Sedejo senolis salikeleje netoli miesto ir maste. Pro sali ejo keleivis. Jis issitrauke is savo krepsio maista, vyna ir pradejo stiprintis. Senukui nieko nepasiule, taciau paklause jo:
-Kokie zmones cia gyvena?
Senelis patrauke pypkes duma ir sako:
-Gal galetum apibudinti zmones to miesto, is kur eini?
-O, tai vagiu ir sukciu buveine.Nerasi doro zmogaus. Kiekvienas taikosi tave apgauti. Zmones ziaurus ir negailestingi.
- Tuomet,- sako senelis, - neik i musu miesta. Jis lygiai toks pats, kaip tavasis.
Seneliui besedint, eina kitas keleivis. Sis irgi eme klausineti, kokie zmones gyvena siame mieste. Senelis paprase to paties- apibudinti savaji miesta. Antrasis keliautojas sako:
- O, tai nuostabus miestas. Zmones ten mieli ir paslaugus, nera apgaviku.Gaila, kad turejau ji palikti.
Senasis zmogus, sunkiai slepdamas dziaugsma, tare keleiviui:
- Musu miestas yra lygiai toks pats puikus, gali drasiai ten eiti...
Daznai daiktus, zmones, reiskinius matome ne tokius, kokie jie yra, o o tokius, kokie esame patys. Norint ka keisti, butina pradeti nuo saves.
..