Kas tai?
Religinis prasimanymas?Musu sirdis?Protas?

Teoriju yra begales.Viena is tokiu Jurijaus Babikovo teoriju ir noreciau pasidalinti.Cituoju:
''Siela yra kiekviename is musu kaip zmogaus kune realiai egzistuojantis materialus gyvas objektas,turintis auksta gyvybini resursa be lyties pozymiu.Gimstant siela turi pradini gyvenimo resursa 980 zemiskuju metu ir yra humanoidai metro 52 centimetru ugio,oda sidabrines metalines spalvos,su didelemis akimis ir galva-Zemeje yra panasus ''ateiviu'' atvaizdai.Sielos svori arba mase ismatuoti pas mus dar nera galimybiu.Prietaisai registruoja tiktai kuno saveiku su isoriniais laukais pakitimus isjungus vitoninius konturus.Zmogui fiziskai mirstant atjungiami vitoniniai konturai ir siela iseina,svarstykles rodo svorio sumazejima keleto gramu-svarstykles rodo konturu jegos saveiku dydi su Zemes ir Visatos vitoniniais laukais..'' ir t.t.

O kokie butu Jusu pamastymai?

Norėjau parašyt, bet netyčia mano išmintis išsitrynė

Žodžiu perpasakoju . Kažkas tokio kaip siela gali būti, stebuklų ne. Tik jau ten ne kaip koks vaiduoklis Kasperas stebuklų šalyje. "Siela" tai kaip kitoks kūnas kitokiam matavimui (paraleliniam pasauliui ). Netikit kitais pasauliais? Aš asmeniškai nei tikiu nei ne, bet iš to ką esu matęs daug kuo galima bandyt netikėt, ale aiškint sunku . Paprasčiausias "kitas pasaulis" yra sapnas, ten irgi įdomi aplinka ir reikalingas kitoks "kūnas"-"siela" ją suvokti ir joje būti. Gal esat bandę samoningai sapnuot (turėtų visi bent kartą būt save sugavę sapne sapnuojant ), va aplinka tada ir galima labiau patyrinėt. Dar būna tokių sapnų profam, "sapnuoti" tikrą aplinką . Keista būsena kai nei sapnuoji, nei miegi (pats esu kažkada tik smalsumo tikslais kažkada pabandęs, nieko perdaug nemačiau, bet kažkas įdomaus buvo ). Kaip ir kokia tarpinė būsena tarp sapno ir tikrovės (?) Gal ir vaiduoklių fenomenas atsiranda iš tos tarpinės erdvės, kai žmogus sapnuoja sapną jau ne savo galvoje, bet už jos ribų ir jo kūnu tampa visa aplinka, o tu kaip mintis galvoje po jį lakstai Manau parašysiu trumpai bet ech įdomi tema, dar prisiminiau tokį filmą "Mažasis Buda", kur buvo kalbama apie žmogaus reinkarnaciją, na esybę sulygino su arbata, kuri įpilta į puodelį, po to paėmė ir sudaužė puodelį, arbata išsiliejo į aplinką, bet niekur juk nedingo ir puodelyje ir ant žemės liko ta pati arbata tada tas žmogus paėmė kempinę, "sugėrė" arbatą ir perpylė ją į kitą puodelį Vėlgi tai tik filosofiniai gal net fantastiniai pamąstymai ir tiek, nereik visko labai sureikšminti

Idomiai Tu cia apie vaiduoklius .Niekada anksciau nesusimasciau apie tai..

Asmeniskai as neturiu sielos apibrezimo,kaipo tokio.O gal tiksliau butu pasakyti,jis nuolatos kinta..Siuo metu manau,kad sielos sukurime dalyvauja sie faktoriai:
>Zmogiskasis protas ir visos kosmines itakos,ankstesnes uz ji ir veikiancios ji.
>>Dieviskoji dvasia,gyvenanti zmogiskajame prote,ir visi potencialai,neatskiriami nuo tokio absoliutaus fragmento,drauge su visais susietais dvasiniais poveikiais ir faktoriais zmogiskajame gyvenime.
>>>Rysys tarp materialaus proto ir dieviskosios dvasios.Sio unikalaus rysio tikrove nera nei materiali,nei dvasine,ji yra morontine.Tai ir yra siela.
..

Įdomi tema Aš manau, kad sielą turi ne tik žmonės, žvėreliai ir kiti gyviai tikriausiai irgi turi sielas. Nors taip tik aš manau...Bet dvasią gali turėti tik žmogus Ir čia jau kita tema...

Turbūt sutinku su tavim, tik įdomu ką konkrečiai vadini siela ir dvasia?

Žiūrėdamas į biblinę prasmę , lietuviškas žodis siela verčiamas - gr. "kardia" reiškia - žmogaus minčių, aistrų, norų, jausmų ir valios šaltinis, taip pat tuo pačiu žodžiu vadinama žmogaus širdis.
Dvasia, jau kitas žodis "pneuma", kuris reiškia vėjas, gyvenimo kvapas arba įkvėpimas. Teologine prasme, dvasia - yra Dievo įkvėpimas žmogui arba tiesiog Šv.Dvasia. Biblija sako, kad kiekvienas žmogus, gimęs po Adomo, yra dvasiškai miręs. Ir tik patikėjęs Kristumi, žmogus gali dvasiškai atgimti. Tuo tarpu, sielą turi visi žmonės.
Šv.Rašte parašyta, kaip Jėzus apie tai kalbėjo su vienu religiniu lyderiu Nikodemu:

Žmogaus siela niekada nebus laiminga be Dievo dvasios, nors šiais laikais, madingi visokie "dvasiniai pakaitalai", bet jie labai trumpalaikiai, ir be to, skausmingai žalingi žmogaus sielai.

Labai įdomu, tiesa sakant esu kitokiose pažiūrose aptikęs panašių dalykų . Tik kalbama kiek kitaip, pavyzdžiui apie kažkokius tai specialus "kūnus" kuriuos neva turi susikurti jei nori toliau "gyventi".

Tik patikslinu siela - psuche, o kardia tai širdis.

Galvoju taip, kad siela galbūt yra kaip vienaląstis organizmas, o išlikti galės tik tie kurie bus dvasioje, turbūt nedalomame bendrame vienete arba kitaip tariant supras, kad vienaląstis organizmas turi tapti daugialąsčiu organizmu Tai nėra jau taip neįmanoma, žmogus juk geba "junktis į vienetą su kitais" nors dar ir ne tobulai - šeima, giminė tiesa ties čia ir deja užsibaigia . O kol mes "nesusijungiam" į vieną vienetą su visais žmonėm ir gamta tol ir darom viską savanaudiškais tikslais (dėl savęs, šeimos, giminės ir viskas) nepaisant to, kad ir žinom jog visi kąsam vieni kitiem duobę . Tiesa "sudaryt" vieną vienetą tikrai nepadės jokie žodžiai ar sistema, reikia to kažkokio nematomo elemento, kuris tvirtai žmones sujungia į šeimas (nekalbu apie tas kurios "jungias" tik žodžiais, arba dėl išskaičiavimų...). Čia vėlgi filosofinė pasaka supaprastinanti didyjį suvokimą